Buvau pirmosios rezidentūros kartos atstovas. Žmonės, kurie įvedė rezidentūrą Lietuvoje, mums pasakojo apie tai, kaip gerai rezidentūra, kiek daug rezidentai dirba ir kokie jie svarbūs ligoninėse. Svarbiausia – ji ateina iš mūsų taip ilgai siektų Vakarų. Besąlygiškai tikėjau savo mokytojais ir nė kiek neabejojau, kad kartu su rezidentūros įvedimu bus įgyvendinti pokyčiai, kurie leis naujai rezidentų kartai sklandžiai integruotis į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos mediciną.
Deja, prasidėjus rezidentūrai susidūrėme su visai kita realybe. Tiesiog buvome įmesti į senųjų ir, kaip laikas parodė, itin giliai įsišaknijusių bei tvirtai nusistovėjusių mąstysenos stereotipų liūną. Jame buvome grūdinami tiesioginiais išbandymais, kurie vadinasi ‘įmesime juos į tą prūdą – įdomu, išplauks ar neišplauks’. Apmąstydamas situaciją iš laiko perspektyvos tik dabar pradedu suvokti, kad tie, kurie įvedinėjo rezidentūrą, neturėjo nė mažiausio suvokimo apie tai, kas tai yra. Vienintelis dalykas, kurie jie buvo matę kelių komandiruočių į užsienį metu - faktas, kad rezidentūra egzistuoja.
Tik vėliau, įgijęs patirties Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje, suvokiau, kaip smarkiai Lietuva atsilikusi ir kiek daug nepadaryta per tuos 20 nepriklausomybės metų. Būtent tada nusprendžiau, kad daugiau nebetylėsiu. Tačiau ką daryti? Kaip netylėti? Gimė idėja – tiesiog dalintis mintimis su visais. Pasirodė pirmasis straipsnis, po kurio kai kurie kolegos iš Lietuvos klausė, kam aš tai rašau? Kam to reikia? Atsakymo į šį klausimą nežinojau, žinojau vieną dalyką – tylėti nenoriu. Rašiau toliau.
Visi tie rašiniai atrodė kaip šauksmas tyruose, kur garsas sklinda tik viena kryptimi. Tačiau vieną gūdų žiemos vakarą, naršydamas internete, radau nedidelės rezidentų grupės įkurtą internetinę svetainę, kurioje buvo išspausdinti visi mano straipsniai. Visą naktį negalėjau užmigti. Aidas grįžo ir grįžo su tokia jėga, kurią sunku suvokti ir net sunku įsivaizduoti. Jauni, sistemos nesugadinti, žmonės skaito šiuos straipsnius. Jie ne tik skaito, bet ir veikia, siekia pokyčių. Tą naktį supratau, kad netylėjimas visada atlyginamas. Atlygio vertė yra neįkainojama: pokyčių džiaugsmas, naujų vertybių gimimas. Juk patys svarbiausi pokyčiai įvyksta dažniausiai mums net nepastebint – kaip akimi nematomas gemalas, užsimezgantis motinos įsčiose. Tą naktį supratau – Lietuvos medicina turi ateitį.
Tereikėjo dviejų mėnesių, kad mes susitiktume. 2005 metų gegužės 5 dieną rezidentai surengė apskritą stalą, kurio diskusijose dalyvavo apie 20 rezidentų, trys gydytojai iš Lietuvos ir aš. Tuo metu Seimas rengė įstatymą, pagal kurį daugelis rezidentų būtų turėję susimokėti už mokslus. Šis įstatymas Lietuvos mediciną būtų bloškęs į Europoje ir pasaulyje neregėtas žemumas. Kad už tai, jog tu dirbi darbą, kurį tau suteikia valstybė, tektų susimokėti – tokios koncepcijos nepajėgė sugalvoti net Balio Sruogos herojai.
Vienas iš diskusijų klausimų ir buvo, ką daryti bei kaip veikti toliau. Grįžęs iš pasitarimo galvojau, kuo aš galėčiau prisidėti. Atsiminiau, kad telefoninės teisės įprotis Lietuvoje yra dar labai gajus. Tačiau neturiu jokių ryšių bei pažįstamų nei Seime, nei ministerijoje. Tuomet pagalvojau: ,,Esu nepriklausomos Lietuvos pilietis, todėl nejaugi neturiu teisės paskambinti Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui ir tiesiog su juo pasikalbėti?”
Tikėjausi produktyvios diskusijos, tačiau pokalbis buvo labai sunkus: išklausiau monologą apie tai, kiek daug valstybė daro gydytojų labui, apie nuostabų rezidentūros projektą. Vėliau ši trumpa įžanga perėjo į esminę pokalbio fazę – patriotizmo pamoką. Man buvo išaiškinta, kad Lietuvoje labai sparčiai gerėja gydytojų situacija, atlyginimai labai geri (tiesa, jie geri tik tada, kai dirbama dviem etatais – 16 valandų per dieną). Mano pašnekovas, nepalikdamas pauzių įsiterpti, trumpai ir drūtai apibendrino diskusiją: reikia būti patriotu ir grižti į Lietuvą …. įdomus ir kiek netikėtas ‘diskusijos’ posūkis – tiesiai į moralines aukštumas.
Atsakiau taip pat trumpai: “Jums tapti patriotu yra daug lengviau – tereikia nutraukti reformą, kurią pradėjote.” Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Ragelyje nebeliko pašnekovo balso – tik įkyrus pypsėjimas.
Iš pradžių pagalvojau, kad pašnekovas labai supyko, tačiau tik po dviejų savaičių, kai Seimas nutraukė įstatymo svarstymus supratau, kad mūsų pokalbis baigėsi labai produktyviai. Lietuvos patriotų gretas papildė naujas narys. Juo tapo Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas p. Anatanas Matulas.
2009/12/15
KAIP TAPTI LIETUVOS PATRIOTU?
2009/12/10
Ar turime laukti stebuklo? (Dr. Linas Sidrys)
Dabartinė Lietuvos valdžia primena žmogų, kuris šoko nuo pastato iš 110 aukšto. Krisdamas pro 80 aukštą, jis sušuko: „Kol kas viskas gerai”. Kai šį anekdotą pakartojau svečiui iš Lietuvos, šis atsakė: „Žinoma, kad jiems viskas labai gerai. Jiems tikrai labai gerai ir jie net nepastebi, kaip smunka kitų gyvenimo lygis “. Šie žmonės 50 metų kartojo komunistų melą, kad viskas gerėja, klesti ekonomika ir kad greitai sulauksime šviesaus rytojaus, kai visi bus labai patenkinti. Deja, komunistų propaganda atsimušė į kietą tikrovę, ir Sąjunga subyrėjo.
Gal teisingiau būtų pasakyti, kad Lietuvos biurokratai sėdi prie lango, esančio 80 aukšte ir, matydami kaip invalidai, pensininkai ir ūkininkai krenta žemyn, šaukia: „Nesirūpinkite, kol kas viskas gerai”. Arba pasuka savo stalą, kad \ langą sėdėtų nugara.
Kai kas manęs klausia, kodėl aš taip piktai rašau apie Lietuvos gydytojus. Atsakau, kad aš rašau ne apie Lietuvos gydytojus, o apie sovietinę medicinos sistemą ir jos narius. Aš šiu žmonių klausiu, kodėl iie nepvksta matvdami, kaip visai bereikalingai žalojami ir marinami naujagimiai, prastu ir nehigienišku gydymu kankinami pacientai, kad gydytojai nesistengia įvesti vakarietiškos gydymo sistemos ir laikosi rytietiškos kyšių sistemos. Net dauguma tų vaikų, kuriuos matome Čikagoje, gydomų „Vaikų vilties”, čia atsirado dėl šių gydytojų klaidų, nemokšiškumo arba abejingumo.
Kristus supyko, pagriebė virvę ir išvijo pirklius iš savo tėvų namų. Ar panašiai ir krikščionys neprivalėtų iš ligoninių išvyti tuos gydytojus, kurie negydo, bet pirmiausia žiūri savo pelno? Negana rūpintis labdara. Visi turime siekti, kad visuomenės pinigai būtų panaudoti teisingai ir kad sovietinė medicinos sistema būtų pakeista, reformuota. Tačiau Lietuvos žmonės to nedaro ir net nesidomi.
Amerikietis verslininkas, gerai išstudijavęs Lietuvos rinką, man pasakė, kad medicinos reforma nėra tarp 10 svarbiausių Lietuvos žmonėms dalykų. Lietuviai mato, kad nemokamos medicinos lygis smarkiai krenta, bet nenori pagalvoti, kas bus tada, kai jis atsimuš į grindinį. Jie nenori netekti nemokamos medicinos iliuzijos. Visuomenės elitas pasiguodžia, kad jie sau ir savo šeimai nusipirks geresnę mediciną per pažintis ir kyšius.
Kyšių davimas reiškia gydymąsi kitų sąskaita, nes deficitiniai vaistai ir technologija atimami iš tų, kurie nepajėgia susimokėti „po stalu”. Kyšio davimas gydytojui yra neetiškas veiksmas, kuris palaiko sovietinę mediciną ir pakerta kelią reformoms.
Žodis Lietuvos žmonėms. Medicinos sistemos reformas buvo galima vykdyti prieš 5 metus. Apie tikrą reformą dar net nėra kalbama. Taigi garantuoju, kad per ateinantį penkmetį kas nors iš jūsų šeimos – žmona, vyras, vaikas ar seneliai beprasmiškai nukentės nuo sovietinės medicinos trūkumų. Jūs gailėsitės, guositės ir galbūt kaltinsite prastas sąlygas.
Tačiau aš iš anksto pasakysiu, kad dalis kaltės teks ir jums, nes jūsų atstovai nesirūpino medicinos pažanga.
Vyr. gydytojai sakys: „Pinigų, pinigų, duokite mums pinigų ir pasieksime Vakarų lygi”. Tai neteisybė. Prieš metus lietuvių katalikų labdarių sąjunga suorganizavo kompaniją padėti Žemaitijai įsteigti lęšių sodinimo operacinę. Amerikos lietuviai paaukojo 2 000 dolerių mikrochirurginiams instrumentams įsigyti, Amerikos Vaistų bendrovės – lęšių ir medikamentų už 10 000 dolerių. Lietuvos Sveikatos apsaugos ministras Jurgis Brėdikis oficialiai sutiko remti šį projektą, parūpinti mikroskopą ir paruošti gydytojus. Jau metai prabėgo, o pirmasis lęšis Klaipėdos ligoninėje dar nebuvo įsodintas. Matyt, Kauno monopolis nenori prarasti turtingų klaipėdiečių pacientų.
Kitas pavyzdys. Šiuo metu BALFas Čikagoje planuoja pasikviesti 7 metų mergaitę transplantuoti rageną. Kelionės ir ligoninės išlaidos viršys 4 000 dolerių. Kodėl ši operacija negali būti atlikta Lietuvoje? Todėl, kad lietuviai nesuorganizavo akių „banko”. Tai ne pinigų klausimas, reikia tik noro. Lyg niekam nerūpi, kad lietuviai beprasmiškai apanka.
Gerai, kad Lietuvos valdžia apgailestavo dėl žydų žudymo II pasaulinio karo metais. Būtų gerai, kad taip pat apgailestautų dėl nekaltų žmonių žudymo komunizmo vardu. Būtų dar geriau, jei apgailestautų ir uždraustų masinius abortus, kurie turbūt nužudė daugiau lietuvių negu fašistai ir komunistai kartu. Ir tai vyksta šiomis dienomis. Nemanau, kad įmanoma tikra medicinos reforma, kol į žmogų žiūrima kaip į gyvulį, kurį galima skersti ligoninėje. Kad būtų reformuota medicina, Lietuvoje turi radikaliai pasikeisti pažiūra į žmogų, į darbą, į visuomeninę atsakomybę. Toks procesas paprastai vyksta labai lėtai. Greitas pasikeitimas reikalautų tikro stebuklo. O iki tol liūdnai stebėsime, kain sveikatos rodikliai krinta vis žemiau, žemiau ir atsitrenkia į visišką jai abejingumą.
2009/12/09
Pirmieji žingsniai III dalis
Pokyčiai buvo vangūs, tačiau gavome naują rezidentų kambarį. Tiesa, baldus tampėme, statėme, dulkes valėme patys, kadangi atsakingų žmonių už mūsų darbo sąlygas ligoninėje neatsirado. Per kelias dienas intensyvių derybų pačiam direktoriui infrastruktūrai doc. Jurkuvėnui paspaudus kambaryje atsirado telefonas. Porą valandų su trimis girtais krovikais po Santariškių klinikų rūsius ieškojau tinkamos sofos. Dar neseniai rezidentų kambarėlyje mačiau mūsų tuo metu pirktus virdulį ir ilgintuvą.
Perskaičius mūsų kreipimasi budėjimai priėmimo skyriuje atrodo toks niekingas dalykas, tačiau reikia paminėti verdiktą: vietoje priėmimo skyriaus kardiologinių gavome budėjimus su gydytojais terapeutais. Pradėjome budėti. Po dviejų mėnesių reali situacija parodė, jog tie budėjimai neturi prasmės – gydytojai terapeutai labai retai priėmimo skyriuje turi tiek darbo, kad nesuspėtų, o vieno rezidento dirbti nepalikdavo, kadangi neįdarbintas į asistento pareigas gydytojas rezidentas savarankiškai priimti sprendimų tuo metu negalėjo. Bet kuriuo atveju budintis gydytojas turėdavo būti šalia ir patvirtinti rezidento sprendimą savo antspaudu. Po trijų mėnesių budėjimo priėmimo skyriuje tvarkaraščiai taip pat netikėtai kaip ir buvo atsiradę pradingo.
Taigi, po tų diskusijų ir susitikimų realiai mūsų kasdieniame darbe ir sąlygose mažai kas pasikeitė, tačiau mes, rezidentai, įgavome didelį pranašumą. Didesnį pasitikėjimą savimi, pagarbą ir patirtis. Man buvo svarbiausia patirtis, kad kalbėti viešai, atvirai ir kad ir skaudžiai kitiems galima ir reikia.
Dr. Jonas Korsakas
2009/12/08
O JŪS ,VAIKAI, TAIP … MOKINKIT
Korupcija – tai socialinis vėžys, pakertantis visuomenės pagrindus visais lygmenimis. Rašyti apie socialinius, valstybinius, visuomeninius korupcijos aspektus nėra šio straipsnelio tikslas – apie tai informacijos ir svarstymų daugybė. Tačiau egzistuoja vienas aspektas, apie kurį vis dėlto labai norisi rašyti ir pasidalinti savo apmąstymais.
Kaip kiekvieną iš mūsų paliečia korupcija, jei atlikdami vieną ar kitą socialinį savo gyvenimo vaidmenį esame priversti dalyvauti šiame įdomiame suaugusiųjų žaidime? Tik praėjus penkeriems metais po mūsų išvykimo į Australiją pradedu palaipsniui suvokti, kaip šis žaidimas buvo įsukęs, ir kokią įtaką jis darė asmenybei, mąstymui bei poelgiams.
Tarptautinėje literatūroje, nagrinėjančioje korupcinius klausimus, medicininė korupcija, kai yra mokami nelegalūs mokėjimai, dar vadinama terminu ‘petty coruption’. Lietuviškai tai būtų smulkioji korupcija. Tačiau žodis petty turi dar ir kita reikšmę – jis taip gali reikšti ‘apgailėtinas’. Tuo labiau, kad straipsnių apie mediciną autoriai pabrėžia, jog ši korupcija toli gražu nėra ‘smulkioji’.
Dalyvavimas korupciniame žaidime, visų pirma, reiškia vieną dalyką: ,,Aš taip darau, žinau, kad kiti daro, tačiau to nematau ir negirdžiu (visiems gyventi reikia).” Tai tarsi Italijos mafijos omertos įžadai. Tuo pačiu tai ir signalas visiems aukštesnio rango viršininkams - ,,Jūs taip pat galite taip daryti, nes mes taip darome, ir negalime apie tai šnekėti, nes esame praradę moralinę teisę tai daryti.” Kaip tame žaidime ‘o jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro’.
Antra vertus, žaisdamas Jurgelio-meistrelio žaidimą, žmogus pats savaime susikuria naują mąstymo trafaretą, pagal kurį vertina ir kito žmogaus veiksmus. Jam atrodo, kad visi žmonės siekia tik asmeninės naudos ir bet koks atliekamas veiksmas, įgyvendinama naujovė, teikiami nauji pasiūlymai pradedami vertinti kaip siekis gauti asmeninės naudos. O ko jis siekia? Ir kas už jo slypi? Jis turbūt atstovauja žydų mafijai. Kaip sakė Spinoza, kad kai A šneka apie B, tai jis gerokai daugiau pasako ne apie B, bet apie A (save). Taigi šios etiketės ir šios frazės atspindi tik gilius randus, žaizdas mūsų visuomeninėje ir asmeninėje sąmonėje.
Žaidžiantysis net negali pagalvoti, kad žmogus gali ką nors daryti iš altruizmo, iš meilės, pasiaukojimo ir iš didžiulio noro kažką keisti, veikti. Jis anksčiau ar vėliau savo santykius su kitais apibrežia tik per Jurgelio-meistrelio prizmę. Tokio elgesio pasėkmės- trūkinėja socialiniai ryšiai, vis mažiau draugų. Juk draugystė, visų pirma, yra altruizmą. Draugaudamas žmogus net negalvoja, kad jis altruistas. Jis tiesiog atitinkamai elgiasi. Nė vienam altruistui net nekyla klausimas: ,,O ko jis iš manęs nori?”
Draugai veikia kartu. Ir nė vienas iš jų neklausia kito: ,,o kokią naudą mes turėsime vienas iš kito?” Nes nauda yra nematoma, tai tarsi nebylus apsikeitimas informacija, patirtimi, praturtėjimas vienas kito akiračiu, kuomet džiaugsmas tiesiog tvyro ore.
Jei nėra džiaugsmo, nėra draugystės. Tiesiog pažiūrėkime į vaikus …..
2009/12/05
Penki klausimai slaugytojai
1. Kelis metus dirbot Anglijoje. Kodėl išvykote iš Lietuvos?
Tada išvykti į visiškai svetimą ir nežinomą šalį “privertė” finansinė šeimos padėtis.
2. Ko išmokė gyvenimas užsienyje?
Visų pirma, tolerancijos. Be šito, daugelio dalykų, kurių pasigendu dabar, grįžus atgal į Tėvynę. Aptarnavimo kultūros, pagarbos šalia esančiam ir pan.
3. Kokią gyvenimo Anglijoje patirtį norętumėte perkelti į Lietuvą?
Jei kalbėt apie gyvenimą, norėčiau pasvajot, kad kada nors ir Lietuvoj galėsime turėti tokio aukšto lygio aptarnavimo kokybę, kaip Anglijoje. Nesvarbu kur, prekybos centre, viešajame transporte, banke, ligoninėje, poliklinikoje…
Profesinėje srityje, būtu nerealu, kad artimiausiu metu slaugytojos turėtų tokias pat plačias galimybes kelti savo profesinę kvalifikaciją, specializuotis atitinkamose srityse ir sulaukti tinkamo įvertinimo visame slaugos ir paciento gyjimo procese. Kai galutinis rezultatas nebūtų vienareikšmiškai priskiriamas gydytojų nuopelnams. Kai slaugytojų indėlis būtų pripažintas ir tinkamai įvertintas. Kai visuomenė suvoktų, kad svarbu ne tik ką gydytojas “paskirs”, bet ir kas ir KAIP tą “paskyrimą” įvykdys.
4. Kokią Lietuvos patirtį norėtumėte rekomenduoti anglams?
Čia sudėtingesnis klausimas… Gal tai, ko dabar, pasižiūrėję į “užsienius”, bandome patys atsisakyti? Mano manymu, “valytojų brigados”, kai nebelieka “sanitarių” ligoninių skyriuose, nepasiteisino švaros ir infekcijos prevencijos atžvilgiu. Ne visada finansinis sutaupymas reiškia absoliučią naudą.
5. Jūsų svajonė?
Tai pavadinčiau ne svajone, o utopija. Nemanau, kad tai įmanoma artimiausiu metu. O svajonė būtų tokia – gyventi civilizuotoje, teisinėje ir visais moraliniais pagrinadais pagrįstoje valstybėje. Mano supratimu, šioje sąvokoje telpa labai daug…
Į klausimus atsakinėjo slaugytoja Renata Rumbutienė
2009/12/04
Dr. A. Šimaičio pranešimas spaudai
Šių metų lapkričio 26-27 dienomis Viilniuje gydytojas Audrius Šimaitis, dirbantis Jungtinėje Karalystėje kardiologu konsultantu, pristatė naują sveikatos apsaugos reformos planą „Vertybėmis pagrįsta reforma“.
„Reval Lietuva“ surengtoje konferencijoje „Kaip toliau įgyvendinti prasidėjusią sveikatos apsaugos reformą“ dalyvavo 35 dalyviai. Tarp dalyvių buvo Prezidentės patarėja sveikatos apsaugos klausimais Aira Mečėjienė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Vitalija Kliukienė, Vilniaus ir Kauno universitetų klinikų dėstytojai, Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro direktorius Žilvinas Beliauskas, medicinos draugijų atstovai, gydytojai, išeivijos organizacijų atstovai, jaunieji gydytojai, studentai.
Konferencijos metu dr. Audrius Šimaitis pristatė pranešimą „Vertybėmis pagrįsta reforma“. Skaitant pranešimą, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad dabartinė Sveikatos apsaugos ministerijos vykdoma reforma prieštarauja visoms keturioms Europos Sąjungos rekomenduojamoms bendrosioms vertybėms, kurių pagrindu turi remtis sveikatos apsaugos sistemos Europoje. Šios bendrosios vertybės yra išdėstytos 2006 metų Europos Tarybos dokumente „Tarybos išvados dėl ES sveikatos apsaugos sistemų bendrųjų vertybių ir principų“. Šį dokumentą yra pasirašę visos Europos Sqjungos šalys, tarp jų ir Lietuva.
Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama 5R3R2V reformą (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune), pažeis vieną kertinių Europos Sąjungos sveikatos sistemų principų – lygybę, nes 60% Lietuvos gyventojų (Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos regionai) nebus sudarytos vienodos sąlygos gauti universitetinio lygio paslaugas. Be to, bus beveik neįmanoma įgyvendinti ir kitos Europos Sąjungos siūlomos bendrosios vertybės – pacientų prieinamumo prie aukšto lygio paslaugų.
Taip pat bus pažeidžiamas ir solidarumo principas, nes pagal siūlomą reformą ir toliau disproporcingai stiprinamos universiteto ligoninės, o tai dar labiau padidins specialistų trūkumą regionuose dėl didelio darbo sąlygų skirtumo universiteto ir regiono ligoninėse.
Paprastas ligoninių skaičiaus mažinimas tik dar labiau susiaurins sprendimus priimančių žmonių ratą, pažeidžiant ES rekomenduojamą universalumo principą. Tai tik paskatins šiuo metu vis labiau beįsišaknijančią korupciją Lietuvos sveikatos apsaugoje.
Dr. Audriaus Šimaičio siūlomoje reformoje numatyta įgyvendinti ne tik Europos Sąjungos rekomenduojamas vertybes, bet ir gerokai išplėsti šių vertybių sąrašą.
Po pranešimo vyko konstruktyvi diskusija, kurios metu dalyviai išsakė įvairias nuomones. Vyraujanti nuomonė buvo ta, kad valdžios institucijos neįsiklauso nei į pavienių asmenų nuomones, nei į iniciatyvas, kurių būta labai daug. Dėl to šis kelias nėra produktyvus.
Buvo prieita prie bendros nuomonės siūlyti Prezidentūrai tapti tarpininku, suvedant įvairias bei priešingas nuomones išsakančias puses.
2009/12/02
Pirmieji žingsniai – II dalis
Pirmas žingsnis buvo oficialaus rašto-prašymo įteikimas pagrindinėms žaidimo figūroms (žr. Priedą II). Tas pats raštas buvo iškabintas viešose VULSK skelbimų lentose, gydytojų kabinetuose ir kitose vietose. Reakcija, kaip ir galima buvo tikėtis, nebuvo vienoda – vieni gydytojai juokėsi, kad „ir vėl jaunimas svaigsta“, kiti apskritai nekreipė dėmesio, dar kiti mus palaikė ir davė gerų patarimų bei naudingos informacijos.
Nebudėjome – tai buvo aiškus akibrokštas, ir įtampa sulig kiekviena diena augo. Dialogo nei su Universitetu, nei su ligoninės atstovais kol kas nebuvo – toks įspūdis, jog niekam mes neįdomūs. Koks ten įspūdis, tokia realybė. Įtampą dar labiau padidino terapinių specialybių rezidentų iškraustymas iš rezidentų kambario VULSK. Nežinau su kuo tai buvo susiję, niekas mums neaiškino priežasčių – kažkoks renginys Vilniuje, kažkam prireikė prenakvoti ligoninėje, todėl vieną rytą atėję gydytojai rezidentai savo 4×3 metrų dydžio kambario spyną greta priėmimo skyriaus rado pakeistą, o ant durų pakabintą prašymą išsinešti daiktus.
Kur juos nešti, nurodyta, deja, nebuvo. Nešė kas kur galėjo. Vasarą budėjimai ganėtinai sunkūs, po vieną per visus ligoninės skyrius, o čia dar teko organizuotis vietą, kur pasidėti daiktus ir prigulti pabaigus darbus. Sukėsi kas kaip išmanė – kas nakvojo koridoriuose, kas apskritai neidavo miegoti, kas bandė laimę nakvodami savo automobilyje ligoninės kieme. Apsukresni skolindavosi gydytojų kabinetų raktus.
Retrospektyviai vertinant tuometinę situaciją – galėjome sukelti didelį triukšmą, tereikėjo kelių žurnalistų, fotoaparato ir reikalai būtų greitai pajudėję. Tačiau nebuvome tam pribrendę – dar nebuvo aiškių minčių apie kažkokias globalias reformas, tuo labiau naudojantis žiniasklaidos ir politikų pagalba. Pagaliau doc. Utkus suvedė mus su dekane prof. Z. Kučinskiene. Kalbėtis ėjome trise: Jonas Korsakas, Božena Markevič ir Aušra Gervickaitė.
Pokalbis buvo vaisingas – išryškėjo mus palaikanti Universiteto pozicija. Kitaip ir negalėjo būti. Tuo laiku asmeniškai sulaukiau nemažai pastabų, pirmiausiai iš klinikų gydytojų, netgi vyresniųjų rezidentų dėl konfrontacijos su klinikų „valdžia“. Girdi, jeigu norėsite kada nors čia įsidarbinti, tai šitaip elgdamiesi žlugdote savo ateitį… Visgi reikėjo užimti kažkokią poziciją, taigi, pasirinkome eiti su Universitetu.
Tuo metu šitoks sprendimas buvo logiškiausias ir naudingiausias mums – nebuvo realu, kad ligoninė būtų visus įdarbinusi į asistentų vietas, o dekanę įtikinti, kad mes dirbame baisiomis sąlygomis ir mums kardiologijos budėjimai akademinės nei praktinės naudos neduos, pavyko nesunkiai. Prof. Z. Kučinskienė su doc. A. Utkumi pasiūlė sudaryti spręstinų problemų sąrašą, ką mes su Božena ir padarėme, sugrupuodami jas pagal adresatą.
Raštas gana pretenzingas, nepakankamai argumentuotas, pernelyg ilgas ir padrikas, tačiau mano žiniomis nuo LJGS (Lietuvos Jaunųjų Gydytojų Sąjungos) laikų tai pirmasis bandymas susisteminti rezidentūros problemas ir pateikti jas asmenims ir institucijoms, atsakingiems už jų sprendimą. Buvau pakviestas pokalbiui su prorektoriumi A. Pikturna, kuris išklausė ir pažadėjo padėti kai ką keičiant.
Dr. Jonas Korsakas
2009/12/01
Lietuvoje vykdoma administratorių, o ne sveikatos specialistų reforma
BNS info
Garso įrašą rasite čia: http://out.bns.lt/
Vilnius, lapkričio 27 d. (BNS). Lietuvoje vykdoma administratorių, o ne sveikatos specialistų reforma – taip apie Lietuvos sveikatos reformą atsiliepia šiuo metu Jungtinėje Karalystėje dirbantis kardiologas konsultantas Audrius Šimaitis.
“Lietuvos medicininis žemėlapis padalijamas pagal administracinius principus. Kokią naudą tai atneš pacientui ir gydytojui?”, – penktadienį žurnalistams spaudos konferencijoje dvejones išreiškė A.Šimaitis.
Anot jo, šalyje vykdoma ne deklaruojama 3R reforma, skirstant ligonines į respublikines, regionines ir rajonines, o 5R3R2V (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune).
Tokia sistema, A.Šimaičio teigimu, įtvirtins disproporcinį finansavimą, kuomet universitetinės ligoninės ir toliau gaus nelogiškai daugiau pinigų. Tokiu atveju neaišku, ar Panevėžio, Šiaulių ir Vakarų Lietuvos gyventojams bus suteikiama tokia pati pagalba kaip Vilniaus ir Kauno.
Anot jo, specialistai jau dabar nenori iš Vilniaus ir Kauno važiuoti į regionus, o po reformos nenorės dar labiau.
“Tų 3 regionų, kuriuose gyvena 60 proc. žmonių, gyventojai neturės vienodo prieinamumo prie paslaugų kaip likusių regionų gyventojai”, – teigė A.Šimaitis.
Tai, pasak jo, pažeidžia 2006 metais Lietuvos pasirašytą Liuksenburgo konvenciją, kurioje nediskutuotinomis vertybėmis pripažįstamas universalumas, prieinamumas prie aukštos kokybės paslaugų, lygybė ir solidarumas.
“Pažeidžiamas ir solidarumo principas – gydytojai, dirbantys skirtinguose rajonuose, turės skirtingas darbo sąlygas. Be to, Lietuvoje yra apie 170 ligoninių. Mažindami vyr. gydytojų skaičių, mes sutelksime jėgą kelių žmonių rankose, taip sumažės galimybė reikštis kitiems”, – tikino A.Šimaitis.
Dėl šių priežasčių jis sukūrė naują sveikatos apsaugos reformos modelį “Vertybėmis pagrįsta reforma”, kuriame remiamasi Lietuvos, Australijos, Jungtinės Karalystės ir JAV sveikatos sistemos patirtimi.
Pagrindinis sukurtos koncepcijos principas – lygios galimybės visiems Lietuvos gyventojams gauti medicinines paslaugas.
“Padalinimas būtų ne administracinis, o pagal podiplominį gydytojų rengimą. Kadangi gydytoju tampama rezidentūros metu, siūlau įkurti Vakarų Lietuvos podiplominio rengimo zoną”, – sakė A.Šimaitis.
Jis siūlo įsteigti podiplominių studijų skyrių prie Klaipėdos universiteto – taip rezidentai būtų ruošiami ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Klaipėdoje.
Be to, A.Šimaičio nuomone, Lietuvoje reforma nuleista “iš viršaus”.
“Dabar ministerija braižo schemas kaip kokias ligonines jungti. Aš siūlau įvesti tokį sprendimų priėmimo principą, kuomet ministerija priima bendro pobūdžio sprendimą, pavyzdžiui, mažinti ligoninių skaičių, o įgyvendinimu rūpinasi regionas, žinantis to regiono ypatybes”, – sakė A.Šimaitis.
Jo manymu, kiekviename regione turėtų būti įkurtos asociacijos, kurias sudarytų ligoninės, ruošiančios gydytojus. Jos galėtų būti atsakingos ir už rezidentūros kokybės stebėseną.
Pasak A.Šimaičio, šiuo metu Lietuvoje diskutuojama, kiek valandų, 30 ar 38, turėtų dirbti gydytojas.
“Visoje Europoje dirbama 38 valandas, tačiau į jas įeina ne tik klinikinis darbas, bet ir akademinis, administracinis”, – sakė A.Šimaitis.
A.Šimaitis tikino savo parengtą koncepciją pristatęs beveik visose institucijose, tačiau rezultatų tai nedavė.
“Supratau, kad belstis į valstybines institucijas yra beviltiška”, – sakė A.Šimaitis.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB “BNS” sutikimo draudžiama.
2009/11/23
Pirmasis dienoraščio įrašas
Šis įrašas yra pirmasis šiame interneto dienoraštyje ir paskutinis mano įrašas skyrelyje „Rentgenas“ („Vakarų Ekspreso“ dienraštis), į kurį rašiau nuo rugsėjo mėnesiais kiekvieną antradienį. Tuo pačiu norėčiau padėkoti visam „Vakarų Ekspreso“ kolektyvui už nuoširdų bendradarbiavimą, ir ypač žurnalistei Genovaitei Privėdienei, kuri dar prieš pusantrų metų ragino rašyti medicinos temomis.
Gera naujiena yra ta, kad „Rentgenas“ nenutrūksta – jis bus tęsiamas šiame dienoraštyje kiekvieną antradienį.
Per pirmuosius kelis trečiadienius skelbsime rezidentų mintis. Dr. Jonas Korsakas maloniai sutiko pasidalinti, turbūt, kad pačiu įdomiausiu dalyku – pirmaisiais rezidentų žingsniais, kuriant naują rezidentų judėjimą, kuris, kaip parodė laikas, sugebėjo pakeisti rezidentūros Lietuvoje laivo kursą.
Ketvirtadieniais bus skelbiamos ištraukos iš nuostabios dr. Lino Sidrio knygos „Ar laukti stebuklo?“. Tik skaitydamas šią knygą, imi ir pagalvoji, kiek mažai pasikeitė Lietuvos medicina per 20 metų.
Tai turbūt įvyko todėl, kad mes tiesiog neturėjome laiko apie tai pagalvoti… Todėl sustokime, akimirką atitrūkime nuo kasdienių rūpesčių… ir pradėkime rašyti dienoraščius.
Šis dienoraštis turi vieną tikslą – diskutuoti, komentuoti, mąstyti apie mūsų mediciną.
Tai tarsi kelionė, į kurią siūlau vykti drauge. Kur nuvyksime, priklausys nuo mūsų visų. Bet gal net ir tai nėra svarbu – svarbu tai, apie ką mes diskutuosime šios kelionės metu.
Diskutuoti kviečiu apie mediciną, apie tai, kaip padaryti, kad ir pacientams, ir gydytojams, ir slaugytojoms ir rezidentams būtų geriau ir kad pagaliau ilgai lauktas pokyčių traukinys pajudėtų iš vietos.
Lietuvos medicina turbūt yra mažiausiai pasikeitusi struktūra po Lietuvos nepriklausomybės. Atėjus nepriklausomybei visi buvome kupini lūkesčių ir naujovių laukimo. Vis laukėme, kentėjome, dirbome ir vėl laukėme. Iš pradžių nebuvo pinigų – laukėme, po to pinigų vėl nebuvo – laukėme. Kai jų šiek tiek padaugėjo, bet ne medicinai – mes vėl laukėme. Dar vėliau pinigų padaugėjo ir medicinai, tačiau pokyčių vis tiek teko laukti. Dabar pinigų vėl sumažėjo – mes vėl laukiame. Šį kartą ne tik pinigų, bet ir reformos.
Sveikatos apsaugos sistema (kaip ir švietimo) turbūt yra vienas iš paskutiniųjų sovietinio mąstymo bastionų. Vienas iš paskutiniųjų ir vienas iš tvirčiausių. Ji yra tarsi visos visuomenės lakmuso popierėlis. Į ją pažvelgus galima pasakyti, kiek per visą nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė žmonių mąstymas, nes medicina yra ta sritis, kurioje glaudžiausiai dera tiek asmeniniai, visuomeniniai, tiek profesiniai, požiūrio į būsimąsias naujas kartas, tiek verslo, akademiniai interesai.
Mažiausiai medicinoje galima rasti politikos siaurąja prasme. Nors visos politinės partijos deklaruoja, jog nori reformuoti sveikatos apsaugą, dažniausiai tai lieka tik popierine deklaracija. O gal pačios partijos to nenorėdamos mums sako – mediciną jūs (visuomenė, medicinos bendruomenė, pacientai) turite reformuoti patys?
Tad imkime ir susimąstykime. Kas tai yra reforma? Ar reforma yra vien tik pinigų srautų padidėjimas? Ar reforma yra vien tik ligoninių pavadinimų ir priklausomybės pakeitimas?
Pažvelkime į reformą kitu kampu: o gal reforma – visų pirma mąstymo pasikeitimas, vertybių perkainojimas? Jei mes sugebėsime pakeisti mąstymą, sugebėsime įvertinti vertybes, kurias turėjome, jas inventorizuoti ir pagalvosime, kas, vis dėlto, atsitiko, kad mes taip ilgai laukėme, turbūt tik tada sugebėsime sukurti naujas vertybes. Kiekviena iš tų vertybių bus tarsi plyta į naują namą, kurį mes vadinsime mūsų medicina.
Koks bus tas namas? Diskutuokime!
Dr. Audrius Šimaitis
P.S. Šią pirmą savaitę skelbiame visus savaitės įrašus.