Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyvenimas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duonos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliacijos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisiekimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pažanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.
Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neribotas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras laukiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.
Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garantavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.
Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Amerikos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.
Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad valstybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklausė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.
Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūrimas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės santvarkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvoja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultūros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobulinimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis. •• Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kultūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sokrato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Augustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąstytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmonių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpavusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.
Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytietiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabumai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis medikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasaulio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka viešai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objektyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.
Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktieji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.
Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezultatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietuvių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.
Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išeivijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas savybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietuvos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.
Draugas”, 1993, birželio 18