Bet kokios esamos ir būsimos reformos pastangos bus bergždžios, jei iš esmės nebus keičiama ligoninės vadovų arba, tiksliau, vadovavimo ligoninei institucija.
Bet kokia reforma bei naujovė reikalauja daug drąsos, jokių užstalės ar pogrindinių išankstinių susitarimų nepaisymo, sugebėjimo turėti viziją, ryžto, noro keistis, mokėjimo išgyventi nuopuolius, atlaikyti juodųjų technologijų specialistų puolimą, suvokti klaidas ir, dar svarbiau, jų nekartoti, išklausyti, suvokti realią egzistuojančią situaciją, netgi nepaisyti daugumos autoritetų nuomonės, jei ji prieštarauja pokyčių dvasiai.
Beveik visi dabartiniai vyriausieji gydytojai yra nepajėgūs to padaryti paprasčiausiai dėl to, kad jie bijo prarasti postą, nes praradę postą, jie neturi ateities. Ši baimė ir yra pati didžiausia kliūtis bet kokiai reformai.
Todėl yra būtina rasti būdą ir priemones, kaip integruoti vyr. gydytojus ir jų patirtį į pokyčių procesą.
Makiavelis sakė, kad ‘ … nėra nieko sunkiau organizuojamo, labiau abejotino sėkmės atžvilgiu ir pavojingesnio įgyvendinant, nei pokyčių inicijavimas… Novatoriaus priešais tampa visi tie, kurie klestėjo senoje santvarkoje, ir tik abejotinas palaikymas sklinda iš tų, kurie klestės naujoje. Toks jų nepalaikymas – iš dalies dėl konkurentų baimės… ir iš dalies todėl, kad žmonės yra nepatiklūs, niekada iš tiesų netikintys naujais dalykais, nebent patys juos išbandę sava patirti“.
Nejaugi po dvidešimties metų laukimo mes nesugebėsime įrodyti, kad Makiavelis buvo neteisus?