Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Hierarchinės struktūros egzistavimas sudaro sąlygas egzistuoti ir kitai institucijai, kurios apibūdinimo nerasime nei vienoje knygoje   ar Sveikatos apsaugos ministerijos ataskaitose. Tai – pilkojo kardinolo institucija.

Norint suvokti, kas tai yra pilkasis kardinolas, reikia, visų pirma, išsiaiškinti,  kas tai yra korupcija. Atsiverskime Vikipediją. Pagal  Vikipediją,  tai piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Korupcija galima visose visuomenės gyvenimo srityse, kur asmens galia grįsta visuomenės pasitikėjimu. Dažniausiai pasitaikančios korupcijos formos : kyšininkavimas, sukčiavimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, prekyba įtaka ir t.t.

Medicinoje, turbūt, kaip ir visoje visuomenėje, vyrauja nuostata, kad  norint ko nors pasiekti būtinos protekcijos bei giminystės ar kitokie ryšiai.  Šis įsikerojęs mąstymas  reiškia vieną  tik dalyką : žmogus ieško arba giminystės ryšių, arba partinio užnugario, arba tiesiog išanalizuoja situaciją ir išsiaiškina, kam ir kaip perduoti lauknešėlį, kad pasiektų vieną ar kitą tikslą. Laiko ir jėgų tobulinti žmogiškąsias bei dalykines savybes, apmąstyti  savo klaidas, iš jų mokytis, po truputį tobulėti ir taip iš lėto stumtis į priekį nebelieka. Susikūręs tokią gyvenimo filosofiją,  asmuo nejučia sugriauna  žmonių tarpusavio santykių pagrindą – pasitikėjimą.

Žmonių, kuriais jis gali pasitikėti, ratas, (o pasitikėti jis gali tik tais , kurie elgiasi ir mąsto taip, kaip jis pats) siaurėja.  Tame  rate visada atsiranda ‘gudruoliai (-ės)’ – ribotų sugebėjimų asmenys, kurios savo ribotumą suvokia labai gerai. Puikiai  savo trūkumą suvokdami, visgi,  genialiai jį slepia nuo aplinkinių.

Nesugebėdami patys pasiekti visuomenės pripažinimo, jie suvokia, kad  trumpiausias kelias į trokštamą pripažinimą –  tiesioginis manipuliavimas tais, kurie gali padėti kilti  karjeros laiptais. Tokie  individai suartėja su vyriausiais gydytojais, jaučiančiais savo silpnumą ir bejėgiškumą bei reikalingais patarėjų.  Tačiau ribotų gebėjimų asmenims reikia tik tokių, kurie tenkintų jų slaptus ir savanaudiškus sumanymus. Patarėjai savaime nėra blogas dalykas, bet tik tada, kai asmenybė  stipri ir sugeba atskirti, kurie patarimai atitinka jos principus,  įsitikinimus ir filosofiją. Pilkojo kardinolo atveju  patarimas tampa faktiškai įsakymu ir juos vyriausias gydytojas turi vykdyti besąlygiškai. Jis tai daro savo vardu, o pilkasis kardinolas tyliai sėdi kampe, trina rankas ir toliau rezga planus, kaip valdyti pilkąją ‘neišmanančiųjų masę.’

Priklausomai nuo “karaliaus” poreikių ir keistų sumanymų bei asmeninio gyvenimo ypatumų pilkojo kardinolo instituciją gali užimti skirtingos asmenybės : kaskart šiame  nematomame poste gali būti vis kitas žmogus. Tarkime, jei kažkokiu gyvenimo laikotarpiu reikėjo itin  svarbių ryšių, tą vietą užims žmogus,  padėjęs šiuos ryšius užmegzti. Jei vadovui reikėjo disertacijos ir vienas iš pavaldinių ją parašė, kuriam laikui pilkojo kardinolo postą užims šis  žmogus. Jei vadovas (-ė) turi silpnybę priešingai lyčiai, šį postą taip pat gali užimti gražuolė (gražuolis). Įvairiaspalvės asmenybės gali turėti ir du pilkuosius generolus, kiekvienas iš jų savaip atlikinėja savo unikalią misiją.

Tol, kol “karalius” jausis silpnas, pilkojo kardinolo postas  neliks neužimtas. Ir vieši konkursai į šį postą niekada nebus skelbiami.

Buvau pirmosios  rezidentūros kartos atstovas.  Žmonės, kurie įvedė rezidentūrą Lietuvoje, mums pasakojo apie tai, kaip gerai rezidentūra, kiek daug rezidentai  dirba ir kokie jie  svarbūs ligoninėse. Svarbiausia – ji ateina iš mūsų taip ilgai siektų Vakarų. Besąlygiškai tikėjau savo mokytojais ir nė  kiek neabejojau, kad kartu su rezidentūros įvedimu bus įgyvendinti pokyčiai, kurie leis naujai rezidentų kartai sklandžiai integruotis į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos mediciną.
Deja,  prasidėjus rezidentūrai susidūrėme su visai kita realybe. Tiesiog buvome įmesti į senųjų ir, kaip laikas parodė, itin giliai įsišaknijusių  bei tvirtai nusistovėjusių  mąstysenos stereotipų liūną. Jame   buvome grūdinami tiesioginiais išbandymais, kurie vadinasi ‘įmesime juos į tą prūdą – įdomu, išplauks ar neišplauks’. Apmąstydamas situaciją  iš laiko  perspektyvos tik dabar pradedu suvokti, kad tie, kurie įvedinėjo rezidentūrą, neturėjo nė mažiausio suvokimo apie tai, kas tai yra.  Vienintelis  dalykas, kurie jie buvo matę kelių komandiruočių į užsienį metu -  faktas, kad rezidentūra egzistuoja.
Tik vėliau,  įgijęs patirties Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje, suvokiau, kaip smarkiai  Lietuva  atsilikusi ir kiek daug nepadaryta per tuos 20 nepriklausomybės metų. Būtent tada nusprendžiau, kad daugiau nebetylėsiu. Tačiau ką daryti? Kaip netylėti? Gimė idėja – tiesiog dalintis mintimis su visais. Pasirodė pirmasis straipsnis, po kurio kai kurie kolegos  iš Lietuvos klausė, kam aš tai rašau?  Kam to reikia? Atsakymo į šį klausimą nežinojau, žinojau vieną dalyką – tylėti nenoriu. Rašiau toliau.
Visi tie rašiniai atrodė kaip šauksmas tyruose, kur garsas sklinda tik viena kryptimi. Tačiau vieną gūdų žiemos vakarą, naršydamas internete, radau nedidelės rezidentų grupės įkurtą internetinę svetainę, kurioje buvo išspausdinti visi mano straipsniai. Visą naktį negalėjau užmigti. Aidas grįžo ir grįžo su tokia jėga, kurią sunku  suvokti ir  net  sunku įsivaizduoti. Jauni, sistemos nesugadinti, žmonės skaito šiuos straipsnius. Jie ne tik skaito, bet ir veikia, siekia pokyčių. Tą naktį supratau, kad netylėjimas visada atlyginamas. Atlygio vertė yra neįkainojama: pokyčių džiaugsmas, naujų vertybių  gimimas. Juk patys svarbiausi pokyčiai įvyksta dažniausiai mums net nepastebint – kaip akimi nematomas gemalas, užsimezgantis motinos įsčiose. Tą naktį supratau – Lietuvos medicina  turi ateitį.
Tereikėjo dviejų mėnesių, kad mes susitiktume. 2005 metų gegužės 5 dieną rezidentai surengė apskritą stalą, kurio diskusijose dalyvavo apie 20 rezidentų, trys gydytojai iš Lietuvos ir aš. Tuo metu Seimas rengė įstatymą, pagal kurį  daugelis rezidentų   būtų turėję  susimokėti už mokslus. Šis įstatymas Lietuvos mediciną būtų bloškęs į Europoje ir pasaulyje neregėtas žemumas. Kad už tai, jog tu dirbi darbą, kurį tau suteikia valstybė,  tektų susimokėti –  tokios koncepcijos nepajėgė sugalvoti  net  Balio Sruogos herojai.
Vienas iš diskusijų klausimų ir buvo, ką daryti bei kaip veikti toliau. Grįžęs iš pasitarimo galvojau, kuo aš galėčiau prisidėti. Atsiminiau, kad telefoninės teisės  įprotis Lietuvoje yra dar labai gajus. Tačiau neturiu jokių ryšių bei pažįstamų nei Seime, nei ministerijoje. Tuomet pagalvojau: ,,Esu nepriklausomos Lietuvos pilietis, todėl nejaugi  neturiu teisės paskambinti Seimo  Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui ir tiesiog su juo pasikalbėti?”
Tikėjausi produktyvios diskusijos, tačiau pokalbis buvo labai sunkus: išklausiau  monologą apie tai, kiek daug valstybė daro gydytojų labui, apie nuostabų rezidentūros projektą. Vėliau ši trumpa įžanga perėjo į esminę pokalbio fazę – patriotizmo pamoką. Man buvo išaiškinta, kad Lietuvoje labai sparčiai gerėja gydytojų situacija, atlyginimai labai geri (tiesa, jie geri tik tada, kai dirbama dviem etatais –  16 valandų per dieną). Mano pašnekovas, nepalikdamas pauzių įsiterpti, trumpai ir drūtai apibendrino diskusiją: reikia būti patriotu ir grižti į Lietuvą …. įdomus ir kiek netikėtas ‘diskusijos’ posūkis – tiesiai į moralines aukštumas.
Atsakiau taip pat trumpai: “Jums tapti patriotu yra daug lengviau – tereikia nutraukti reformą, kurią pradėjote.” Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Ragelyje nebeliko pašnekovo balso – tik įkyrus pypsėjimas.
Iš pradžių pagalvojau, kad pašnekovas labai supyko, tačiau tik po dviejų savaičių, kai  Seimas nutraukė įstatymo svarstymus supratau, kad mūsų pokalbis baigėsi labai produktyviai. Lietuvos patriotų gretas papildė naujas narys. Juo tapo Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas p. Anatanas Matulas.

Dabartinė Lietuvos valdžia primena žmogų, kuris šoko nuo pastato iš 110 aukšto. Krisdamas pro 80 aukštą, jis su­šuko: „Kol kas viskas gerai”. Kai šį anekdotą pakartojau svečiui iš Lietuvos, šis atsakė: „Žinoma, kad jiems viskas labai gerai. Jiems tikrai labai gerai ir jie net nepastebi, kaip smunka kitų gyvenimo lygis “. Šie žmonės 50 metų kartojo komunistų melą, kad viskas gerėja, klesti ekonomika ir kad greitai sulauksime šviesaus rytojaus, kai visi bus labai paten­kinti. Deja, komunistų propaganda atsimušė į kietą tikrovę, ir Sąjunga subyrėjo.

Gal teisingiau būtų pasakyti, kad Lietuvos biurokratai sėdi prie lango, esančio 80 aukšte ir, matydami kaip invali­dai, pensininkai ir ūkininkai krenta žemyn, šaukia: „Nesirū­pinkite, kol kas viskas gerai”. Arba pasuka savo stalą, kad \ langą sėdėtų nugara.

Kai kas manęs klausia, kodėl aš taip piktai rašau apie Lietuvos gydytojus. Atsakau, kad aš rašau ne apie Lietuvos gydytojus, o apie sovietinę medicinos sistemą ir jos narius. Aš šiu žmonių klausiu, kodėl iie nepvksta matvdami, kaip visai bereikalingai žalojami ir marinami naujagimiai, pras­tu ir nehigienišku gydymu kankinami pacientai, kad gydy­tojai nesistengia įvesti vakarietiškos gydymo sistemos ir lai­kosi rytietiškos kyšių sistemos. Net dauguma tų vaikų, ku­riuos matome Čikagoje, gydomų „Vaikų vilties”, čia atsira­do dėl šių gydytojų klaidų, nemokšiškumo arba abejingumo.

Kristus supyko, pagriebė virvę ir išvijo pirklius iš savo tėvų namų. Ar panašiai ir krikščionys neprivalėtų iš ligoni­nių išvyti tuos gydytojus, kurie negydo, bet pirmiausia žiūri savo pelno? Negana rūpintis labdara. Visi turime siekti, kad visuomenės pinigai būtų panaudoti teisingai ir kad sovie­tinė medicinos sistema būtų pakeista, reformuota. Tačiau Lietuvos žmonės to nedaro ir net nesidomi.

Amerikietis verslininkas, gerai išstudijavęs Lietuvos rin­ką, man pasakė, kad medicinos reforma nėra tarp 10 svar­biausių Lietuvos žmonėms dalykų. Lietuviai mato, kad ne­mokamos medicinos lygis smarkiai krenta, bet nenori pagal­voti, kas bus tada, kai jis atsimuš į grindinį. Jie nenori netekti nemokamos medicinos iliuzijos. Visuomenės elitas pasiguo­džia, kad jie sau ir savo šeimai nusipirks geresnę mediciną per pažintis ir kyšius.

Kyšių davimas reiškia gydymąsi kitų sąskaita, nes defi­citiniai vaistai ir technologija atimami iš tų, kurie nepajėgia susimokėti „po stalu”. Kyšio davimas gydytojui yra neetiš­kas veiksmas, kuris palaiko sovietinę mediciną ir pakerta kelią reformoms.

Žodis Lietuvos žmonėms. Medicinos sistemos reformas bu­vo galima vykdyti prieš 5 metus. Apie tikrą reformą dar net nėra kalbama. Taigi garantuoju, kad per ateinantį penkme­tį kas nors iš jūsų šeimos – žmona, vyras, vaikas ar seneliai beprasmiškai nukentės nuo sovietinės medicinos trūkumų. Jūs gailėsitės, guositės ir galbūt kaltinsite prastas sąlygas.

Tačiau aš iš anksto pasakysiu, kad dalis kaltės teks ir jums, nes jūsų atstovai nesirūpino medicinos pažanga.

Vyr. gydytojai sakys: „Pinigų, pinigų, duokite mums pi­nigų ir pasieksime Vakarų lygi”. Tai neteisybė. Prieš metus lietuvių katalikų labdarių sąjunga suorganizavo kompaniją padėti Žemaitijai įsteigti lęšių sodinimo operacinę. Ameri­kos lietuviai paaukojo 2 000 dolerių mikrochirurginiams in­strumentams įsigyti, Amerikos Vaistų bendrovės – lęšių ir medikamentų už 10 000 dolerių. Lietuvos Sveikatos apsau­gos ministras Jurgis Brėdikis oficialiai sutiko remti šį pro­jektą, parūpinti mikroskopą ir paruošti gydytojus. Jau metai prabėgo, o pirmasis lęšis Klaipėdos ligoninėje dar nebuvo įsodintas. Matyt, Kauno monopolis nenori prarasti turtingų klaipėdiečių pacientų.

Kitas pavyzdys. Šiuo metu BALFas Čikagoje planuoja pasikviesti 7 metų mergaitę transplantuoti rageną. Kelionės ir ligoninės išlaidos viršys 4 000 dolerių. Kodėl ši operacija negali būti atlikta Lietuvoje? Todėl, kad lietuviai nesuorga­nizavo akių „banko”. Tai ne pinigų klausimas, reikia tik no­ro. Lyg niekam nerūpi, kad lietuviai beprasmiškai apanka.

Gerai, kad Lietuvos valdžia apgailestavo dėl žydų žudymo II pasaulinio karo metais. Būtų gerai, kad taip pat apgailes­tautų dėl nekaltų žmonių žudymo komunizmo vardu. Bū­tų dar geriau, jei apgailestautų ir uždraustų masinius abor­tus, kurie turbūt nužudė daugiau lietuvių negu fašistai ir komunistai kartu. Ir tai vyksta šiomis dienomis. Nemanau, kad įmanoma tikra medicinos reforma, kol į žmogų žiūrima kaip į gyvulį, kurį galima skersti ligoninėje. Kad būtų refor­muota medicina, Lietuvoje turi radikaliai pasikeisti pažiūra į žmogų, į darbą, į visuomeninę atsakomybę. Toks procesas paprastai vyksta labai lėtai. Greitas pasikeitimas reikalautų tikro stebuklo. O iki tol liūdnai stebėsime, kain sveikatos rodikliai krinta vis žemiau, žemiau ir atsitrenkia į visišką jai abejingumą.