Lietuva dabar kuria demokratiją ir mokosi jos principų. „Praėjusi daugybę sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe – sim­boliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visus žemy­nus draskančių konfliktų”, – kalbėjo popiežius Jonas Paulius II Vilniuje. Siūlau, kad buvę Lietuvos komunistai ir lietuvių išeivija dirbtų kartu. Įvykdykime bendrą projektą. Siekime kartu gelbėti tą gražųjį Lietuvos kampelį Žemaitiją.

Žemaičius labai vertinu ir juos gerbiu. Iš istorijos žinau, kad jie nepasidavė kryžiuočiams. Girdėjau, kad jie nenustojo gerbti savo krašto ir būti solidarūs. Tai tikrai mane sukrė­tė žinia, kad Žemaitijoje niekas nemoka ir nedaro lašiuko sodinimo kataraktos operacijų. Visame civilizuotame pasau­lyje ši operacija seniai daroma, o Žemaitijoje dar ne. Prieš šešerius metus mano kolega Aras Zlioba iš Čikagos skrido į Afrikos tamsiausius užkampius ir ten darė lęšio sodinimo operacijų. Tačiau Žemaitijoje tai neįmanoma padaryti, nes akių chirurgijos srityje Žemaitija labiau atsilikusi negu Afri­kos giluma. Keikiantiems šios operacijos žemaičiams tenka važiuoti į Kauną. Kauno akių klinikos nemoko žemaičių oku­listų šios operacijos, nes nenori prarasti uždarbio.

Šių metų kovo mėnesį Lietuvos Sveikatos apsaugos mi­nisterijai pasiūliau sudaryti sąlygas okulistui iš Žemaitijos atvykti į Amerikos oftalmologų metinį suvažiavimą. Tai di­džiausias ir svarbiausias oftalmologų susirinkimas pasau­lyje. Ministras J. Brėdikis atsakė laišku, kad kandidatas bus parinktas ir man bus pranešta faksu. Iki šiol to fakso nesu gavęs. Suvažiavimas prasideda lapkričio 14 d. Siūlyčiau mi­nistrui J. Brėdikiui pasamdyti konsultantą, kuris ištirtų Svei­katos apsaugos ministerijos sekretorių darbo kokybę, nes laiškai iš ministerijos eina 5 mėnesius, o faksai dar ilgiau.

Spalio mėnesį Mercy International suruošė Detroite Lie­tuvos gydytojams savaitės kursus apie medicinos sistemos organizavimą. Sveikatos apsaugos ministerijos parinktame kolektyve nebuvo gydytojo iš Žemaitijos. Grupėje buvo mo­teris (ne gydytoja), kuri nemokėjo anglų kalbos. Žemaitijos gydytojai turėtų susirūpinti, ar centras jų nediskriminuoja.

Daug kas mano, kad pertvarkyti Lietuvoje mediciną yra nežmoniškai sudėtingas reikalas. Tai neteisybė. Jei savano­riai pajėgia sukurti akių operacinę Afrikos džiunglėse, tai ma­nau, kad Lietuvos pareigūnai turėtų įstengti paruošti akių operacinę Žemaitijoje. Tai neturėtų užtrukti 5 metus, net ne5 mėnesius, užtektų tik 5 savaičių! Amerikos lietuvių kata­likų labdarių sąjunga šiai operacinei pristatys 10 000 dolerių vertės lęšių, siūlų, peiliukų, vaistų ir kitų reikmenų. Labda­rių sąjunga suorganizuos kompaniją surinkti 2 000 dolerių ir nupirkti šiai operacinei mikrochirurginių instrumentų.

Žemaitijos gydytojai akių chirurgijai turi paskirti operacinę, pagalbinį personalą ir butą chirurgui, kuris atvyktų iš Vil­niaus ar Kauno įsteigti šį akių centrą. Sveikatos apsaugos mi­nisterija turėtų tokiai operacinei parūpinti mikroskopą. Kaip žinome iš Rasos Bagdonienės straipsnio „Lietuvos ryte”, Santariškių ligoninė turi tris mikroskopus: rusišką, šveica­rišką ir vokišką. Net nustebau, kad komunistai elgiasi kaip „supuvę kapitalistai”, turi tris mikroskopus, o Žemaitijai nepasiūlo nė vieno.Įsteigtą Žemaitijos akių chirurgijos skyrių galės aplan­kyti, kurie, materialiai paremti, mokyti vietinius okulistus išeivijos oftalmologai. Akių chirurginis centras bus visos Lie­tuvos ir lietuvių išeivijos kalėdinė dovana Žemaitijai. Tai bus įrodymas, kad visi gali kartu dirbti žmonių gerovei, tiesti kelią į šviesesnį rytojų.

„Draugas”, 1993, lapkričio 13

Vilniaus Universiteto ligoninės „Santariškių klinikos“ gen. direktoriui A. Laucevičiui

Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto dekanei Z. Kučinskienei

Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekanui A. Utkui

P R A Š Y M A S

Dėl rezidentų budėjimų priėmimo skyriuje tvarkos

2006 m. balandžio 7 d.

Vilniaus Universiteto Medicinos ir odontologijos rezidentūros reglamento IV skirsnio 48 straipsnis teigia, jog „Rezidentui budint rezidentūros bazėje, rezidento vadovo pareigas vykdo budintysis gydytojas“. Pagal VUL SK gen. direktoriaus įsakymą (su kuriuo oficialiai rezidentai nebuvo supažindinti) priėmimo skyriuje budintys gydytojai rezidentai privalo prisistatyti budinčiam gydytojui kardiologui. Šis faktas leidžia ekstrapoliuojant teigti, kad: a) rezidento vadovas budėjimo priėmimo skyriuje metu yra budintis gydytojas kardiologas; b) rezidentas budi kardiologijos priėmimo skyriuje ir atlieka specializuotą ir aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Argumentai, kuriais remiantis mes teigiame, kad toks darbas nevisiškai atitinka rezidentūros paskirtį, jos esminius tikslus ir neturi aiškaus pagrindo, jau buvo pateikti rezidentų prašyme, kuris buvo išplatintas vasario mėnesį. Vis dėlto suvokdami, jog kiekvieno profilio darbas stacionare rezidentui duoda neįkainojamos patirties, leidžia įgyti specializuotos medicinos žinių ir įgūdžių, taip pat atsižvelgdami į tai, kad pagaliau baigiamos įrengti normalios patalpos rezidentų budėjimams, tai yra, sukuriamos elementarios sąlygos darbui, mes, terapijos specialybių rezidentai, nuo gegužės mėnesio sutinkame budėti kardiologijos priėmimo skyriuje, tačiau norime atkreipti dėmesį į akivaizdžias teorines ir praktines disproporcijas, kurias sukuria tokia budėjimų tvarka, ir pasiūlyti būdus, kaip šiuos neatitikimus ištaisyti.

Terapijos specialybių rezidentai yra būsimi įvairiausių specialybių gydytojai, kuriems reikalingos elementarios visų medicinos sričių žinios. Visų terapijos specialybių rezidentai turi atskirą vieno mėnesio trukmės ciklą kardiologijos priėmimo skyriuje, kurio metu jie pakankamai susipažįsta su šios srities veikla. Įvedus budėjimus kardiologijos priėmimo skyriuje, šis ciklas praranda savo pagrindinę paskirtį, kadangi bendras valandų skaičius, kurį rezidentas per dviejų metų trukmės studijas budės kardiologijos priėmimo skyriuje nėra mažesnis, negu šio ciklo valandų skaičius, atidirbamas per vieną mėnesį. Įvedus budėjimą kardiologijos priėmimo skyriuje, privalomas ciklas tame pačiame skyriuje suformuoja disproporciją tarp terapinio profilio dalykų – rezidentai įgaus daug teorinių ir praktinių ekstrinės kardiologijos žinių, tačiau nukentės kitos terapinio profilio sritys. Jei sukurtas papildomas budėjimas kardiologijos priėmimo skyriuje, atitinkamai turėtų būti tobulinama bei plečiama ir kitų profilių ir sričių medicininė rezidentų veikla.

Vertinant pastarųjų kelių mėnesių įvykius susidaro įspūdis, kad prisidengiant akademiniais ir medicininiais motyvais, terapijos specialybių rezidentais paprasčiausiai norima pasinaudoti sprendžiant kardiologijos priėmimo skyriaus organizacines problemas bei darbo jėgos trūkumą. Didžiulis psichologinis ir darbo krūvis, nuolat iškylančios problemos dėl pacientų hospitalizacijos stacionaro skyriuose, vietų trūkumas, rezidentų motyvacijos

stoka, ne visada etiškas ir kolegiškas gydytojų-rezidento vadovų elgesys paliekant rezidentą spręsti jo kompetenciją viršijančias problemas – tai tik dar keli papildomi motyvai, dėl kurių rekomenduojame imtis tam tikrų priemonių.

Remdamiesi aukščiau išdėstytais argumentais, taip pat jau mūsų anksčiau išsakytais motyvais mes, terapijos specialybių rezidentai, prašome:

1. Panaikinti privalomą vieno mėnesio trukmės ciklą kardiologijos priėmimo skyriuje.

2. Jeigu į prašymą panaikinti kardiologijos priėmimo ciklą nebūtų atsižvelgta, budėjimus priėmimo skyriuje organizuoti budinčio rezidento vadovu paskiriant įvairių specialybių gydytojus: budintį kardiologą, budintį neurologą, budintį terapeutą

3. Sukurti rotacija pagrįstą sistemą, kad rezidentas priėmimo skyriuje dirbtų vienodą skaičių valandų su kiekvienos srities specialistu: kiekvieną mėnesį skirtingo profilio budėjimas priėmimo skyriuje (kas tris mėnesius), arba padalijant visą rezidentūros laiką į tris etapus, kiekvienu etapu skiriant budėjimus atitinkamo profilio priėmimo skyriuje

4. Užtikrinti etišką ir abipuse pagarba pagrįstą rezidento vadovo elgesį budėjimų kardiologijos priėmimo skyriuje metu.

5. Darbo jėgos trūkumo problemas siūlome spręsti priimant rezidentus laikinam ar nuolatiniam darbui priėmimo skyriuje, už kurį būtų papildomai mokama pagal atskirą sutartį.

Tokia budėjimų tvarka iš esmės pagerintų gydytojų rezidentų teorinį ir praktinį pasiruošimą, palengvintų gydytojų darbą bei sumažintų netolygias teorinio ir praktinio tobulėjimo galimybes, prioritetus suteikiant tik tam tikroms sritims.

Pagarbiai,

Terapijos specialybių rezidentai

Šis žmogus turi didelę valdžią, jis gerai žino ministerijos koridorius ir dažnai jais šmirinėja. Ten jį visi pagarbiai sutinka, nes su juo pyktis neverta. Gali turėti nemalonumų. Jis kartas nuo karto surengia BNS preskonferencijas ir pasisako svarbiais gydytojų gyvenimo klausimais. Tūlam piliečiui gali pasirodyti, kad šis žmogus labai svarbus.

O kas jis man? Vis užduodavau šį klausimą ir niekaip nerasdavau atsakymo. Atsakymo bandau ieškoti draugų, bendraminčių ištartuose žodžiuose, pasakymuose. Tačiau jų mintys man taip pat nepateikia jokio atsakymo į šį klausimą. Kas yra man šis žmogus?

Bandau atgaminti įvykių seką ir  atsakyti į kitą klausimą. Kaip tai atsitiko? Tada atsimenu vieno iš pažįstamų psichiatrų ištartą frazę, kuria jis apibūdino patį svarbiausią sovietinio mąstymo bruožą. Už iniciatyvą yra baudžiama. Taip iš tikro, 2005 metais parodžiau iniciatyvą įsteigti Nacionalinę medicinos specialistų asociaciją. Už tai buvau viešai nubaustas – “Gydytojų žinios” atspausdino  opusą, kuriame purvo ir neteisybės tiek daug, kad, net jei tai būtų tiesa, niekas nepatikėtų. Tikrai buvai ne pirmas, kuriam buvo išrašytas baudos bilietas už iniciatyvą. Prieš 8 metus buvo bandoma steigti Gydytojų Rūmus – iniciatoriai buvo nubausti. Doc. Pūras bandė daryti reformas. Jis taip pat  buvo nubaustas . Skamba įtikinamai, tačiau vis dėlto atsakymo į klausimą nerandu.

Vėl klaidžioju asmeniniais minčių labirintais. O kas jis man? Iniciatyva. Taip. Ir vėl.  Štai tas žodis, kuris tarsi siūlo galą patraukus, siūlu kamuoliukas iš lėto pradeda išsivyti. Taip – iniciatyva. Atsimenu dar vieną savo iniciatyvą. Iniciatyva, kuri yra Lietuvos sveikatos apsaugos reforma. 2009 metų sausio mėnesį Klaipėdos Jūrinininkų ligoninei pasiūliau sukurti pavyzdinį kardiologijos skyriaus departamentą, suorganizuotą pagal Vakaruose pripažintus paslaugų teikimo ir darbo organizavimo principus. Taip, iniciatyva. Tos iniciatyvos dalimi turėjo būti tų metų vasario mėnesio gale mano skaitomas pranešimas  Jaunųjų gydytojų asociacijos organizuotoje konferencijoje, į kurią pavyko prisikviesti ir Londono podiplominių studijų dekaną.

Kuo daugiau iniciatyvos, tuo labiau baudžiamas.  Ši kartą ‘Gydytoju Žiniose’ pasirodė dar vienas purvo šedevras. Tačiau to neužteko. Šis žmogus, išgirdęs apie konferenciją, lakstė po Sveikatos apsaugos ministeriją, susitiko su Prezidento Adamkaus patarėja medicinai, šmirinėjo po Seimo koridorius  ir … jūs turbūt pagalvosite, kad visus kvietė į konferenciją, kur turėjo būti svarstoma viena iš pamatinių sveikatos apsaugos vertybių – gydytojų rengimas. Arba ruošė pranešimą ir rinko informaciją iš valstybinių institucijų.

Anaiptol, ne – šis žmogus agitavo prieš konferenciją, pateikdamas vieną vienintelį motyvą- į konferenciją skaityti pranešimo atvyks Dr. Audrius Šimaitis. Pranešimo pavadinimas ‘Sveikatos apsaugos reforma: kodėl eukaliptai negali gyventi be gaisrų?’. Pranešimo turinys – sveikatos apsaugos reformos plano pasiūlymas. Visą pranešimą ir šiandien galima pažiūrėti internertiniu adresu www.rezidenturaklaipedoje.com .

Medicinos frontuose antiagitacija iki šiol buvo negirdėtas reiškinys – tai buvo neabejotina naujovė ir visiškai naujas reiškinys. Lietuvos gydytoju sąjungos Prezidentas kviečia visus neatvykti į konferenciją.

O gal tai sapnas, fantazija, miražas? Žmogus laksto po beveik visas valstybines institucijas ir agituoja prieš konferenciją. Taip, tai turbūt  sapnas. Tame sapne aš susitinku su Šerloku Holmsu. Šalia  manęs stovi ne tik jis, bet ir mano kolega daktaras Vatsonas.

Šerlokas Holmsas gudriai šypsosi ir tyli, o mano kolega daktaras Vatsonas tyliai į ausį kužda: jūs klausėte , kas jis toks. Šerlokas Holmsas mano, kad jis yra pirmas žmogus, patikėjęs reforma.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri­botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau­kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan­tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri­kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.

Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad val­stybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklau­sė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.

Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūri­mas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės sant­varkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvo­ja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultū­ros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobu­linimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis. •• Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kul­tūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sok­rato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Au­gustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąs­tytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmo­nių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpa­vusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.

Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytie­tiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabu­mai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis me­dikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasau­lio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka vie­šai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objek­tyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.

Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktie­ji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.

Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezul­tatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietu­vių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.

Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išei­vijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas sa­vybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietu­vos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.

Draugas”, 1993, birželio 18

Vilniaus Universiteto MF dekanei Z. A. Kučinskienei

Vilniaus Universiteto MF doktorantūros ir rezidentūros skyriui

Vilniaus Universiteto Ligoninės Santariškių Klinikų gen. direktoriui A. Laucevičiui

PRAŠYMAS

Dėl VU rezidentūros organizavimo, rezidentų problemų ir jų sprendimo būdų

2006 m. gegužės 9 d.

Vilnius

1. Rezidentų statuso pakeitimas, perskirstant dalį lėšų tiesiogiai rezidentūros bazėms nėra pakankamai pagrįstas ir nebus veiksmingas, skatinant rezidentų mokymąsi ir darbą, kadangi:

Visų rezidentų priėmimas į gydytojų – asistentų pareigas Universitetinėse ligoninėse nėra tikslingas – dalis rezidentų dirba kitose gydymo įstaigose panašiose pareigose.

Finansavimo problema nėra esminė kliūtis priimant rezidentus į asistentų pareigas, kadangi šiuo metu motyvuoti rezidentai sėkmingai dirba gydytojais asistentais VUL SK, netgi neįvedus tokio reguliavimo.

Gydytojai rezidentai šiandien pastatyti į keblią padėtį: jie jau turi medicinos gydytojo licenziją, tačiau studijų metu rezidentūros bazėse negali dirbti visiškai savarankiškai. Socialines problemas rezidentai išsprendžia įsidarbindami kitur, dažniausiai ne Universiteto ligonininėse, poliklinikose, greitosios medicinos pagalbos stotyse, kur jų darbas yra apmokamas. Šitaip iš dalies sprendžiama ir gydytojų trūkumo problema. Didelę dalį gydytojo darbui reikalingų žinių ir patirties rezidentai gali gauti ir dirbdami kitose gydymo įstaigose, todėl Universiteto ligoninės šiandien turėtų būti tos bazės, kuriose gydytojai rezidentai gauna tai, ko negali gauti kitur: galimybę tobulėti ir atlikti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, naudotis naujausiomis diagnostinėmis galimybėmis, instrumentiniais tyrimų metodais, aukščiausio lygio specialistų konsultacijomis ir patarimais. Reali situacija visiškai kitokia: Universiteto ligoninėse rezidentai atlieka didelę dalį mažai kvalifikacijos reikalaujančio darbo, todėl jie renkasi tokį patį, tačiau papildomai apmokamą darbą kitose gydymo įstaigose. Priverstinai priėmus rezidentus į asistentų pareigas, Universiteto ligoninės taptų pagrindinėmis rezidentų darbo bazėmis, tačiau tai sukeltų daug socialinių-ekonominių problemų ir nepagerintų rezidentūros studijų kokybės.

2. VUL SK darbo vietų trūkumo problemą galima išspręsti įdarbinus motyvuotus rezidentus asistentų pareigoms.

Visiškai suprantamas ligoninės administracijos ir gydytojų noras pasinaudoti rezidentais, sprendžiant gydytojų trūkumo rezidentūros bazėje problemas. Tikslinga priimti rezidentus į gydytojų asistentų pareigas pagal atskiras darbo sutartis. Taip

pat galima įdarbinti rezidentus gydytojais tose srityse, kur tai leidžia jų turima medicinos gydytojo licenzija (pavyzdžiui, priėmimo skyriuje).

3. Keisti juridinį doktorantūros studijų reglamentavimą, sukuriant palankesnes sąlygas rezidentams dirbti mokslinį darbą.

Būtina skatinti ir ankstinti rezidentų priėmimą į doktorantūros studijas.

Doktorantūros studijos apmokamos tiesiogiai universiteto, todėl nekiltų problemų dėl finansavimo.

4. Kurti rezidentų dalinai kontroliuojamą ir vertinamą rezidentūros sistemą, kurioje būtų:

Įvardinti kiekvienos specialybės rezidentūros koordinatoriai, aiškiai apibrėžiant jų atsakomybę, pareigas rezidentų atžvilgiu. Būtina užtikrinti rezidentų interesų atstovavimą universiteto ir rezidentūros bazės lygmenyje.

Viešai, prieinamai ir laiku rezidentams suteikiama aktuali, su jų darbu susijusi informacija (pvz., internetiniame tinklapyje).

Rezidentams pateiktos išsamios kiekvienais metais atnaujinamos įvairių dalykų programos (pagal galimybes, taikant probleminio mokymo metodiką).

Atsiskaitymo už atskirus ciklus sistema, esant galimybėms, pagal problemiškai orientuoto mokymo metodiką.

Skatinamas ir vertinamas rezidentų savarankiškas darbas (seminarai, paskaitos, klinikinių atvejų pristatymai): šiuo metu seminarai nevyksta, tačiau nėra jokios iniciatyvos ne tik iš rezidentų pusės, bet ir iš dėstytojų, skyrių ir klinikų vadovų; privalomas seminarų lankymas nėra problemos sprendimas, kadangi rezidentai tuo pat metu dirba skyriuose, kai kurie atlieka rezidentūros praktiką kitose rezidentūros bazėse.

Atskirų rezidentų vadovų, dėstytojų, rezidentūros koordinatorių, taip pat pačių rezidentų vertinimo sistema.

Paties rezidento dalinai formuojama rezidentūros programa, atsižvelgiant į savo turimas žinias ir patirtį ir nusprendžiant, kokių sričių žinių jam labiau reikia – galimybė pratęsti vieną ar kitą ciklą laisvai pasirenkamų dalykų sąskaita.

Laisvai pasirenkami dalykai, leidžiantys rezidentui studijuoti ne tik specialybės, bet ir bendruosius dalykus (perkeliamieji gabumai: užsienio kalbos, medicininė informatika, statistika, mokslinių darbų rašymas, bendravimo ir praktinė psichologija).

Atsakingi asmenys kiekvieno ciklo metu, koordinuojantys darbą konkrečiuose rezidentūros bazių skyriuose ir padaliniuose.

Nustatyta ir detalizuota rezidentų atsiskaitymo ir įvertinimo po bendrosios terapijos rezidentūros ir specialybės rezidentūros tvarka, detalizuoti reikalavimai atsiskaitomiesiems straipsniams ir moksliniams darbams. Būtina užtikrinti vadovavimą ir pagalbą rezidentams, jiems rengiant atsiskaitomuosius darbus.

5. Būtina rezidentūros studijas susieti su akademine-pedagogine veikla:

Į rezidento pareigas įtraukti darbą su studentais, jų studijų koordinavimą.

Subspecialybių rezidentai galėtų koordinuoti jaunesnių rezidentų veiklą skyriuje, galėtų padėti ir ruošiant atsiskaitomuosius darbus.

Į rezidentų seminarus bei paskaitas kviesti studentus.

6. Problemos susijusios su darbu VUL SK:

Atskira patalpa ne terapijos specialybių rezidentams (BPG, radiologijos ir kt. specialybių rezidentams).

Budėjimams skyriuose reikalinga patalpa, kurioje vienu metu budėtų ne daugiau kaip du rezidentai.

Budėjimams priėmimo skyriuje reikalinga atskira patalpa, kurioje vienu metu budėtų ne daugiau kaip du rezidentai.

Skirti rezidentų patalpas kiek įmanoma ilgesniam laikui, iš anksto informuojant apie bet kokius pakeitimus.

Dušas.

Asmeninis ar visiems rezidentams bendras prisijungimas prie intraneto ir ELI sistemos.

Galimybė budėjimų metu naudotis echoskopu.

Darbui su ligonių duomenimis, medicininės dokumentacijos peržiūrėjimui ir pildymui rezidentų kambaryje reikalingas kompiuteris.

Rezidentų kambariuose reikalinga patalynė, rakšluosčiai, higienos priemonės.

Išsprendus organizacines problemas ir sukūrus rezidentams normalias darbo sąlygas, rezidentų atliekamo darbo kokybė tik pagerėtų.

J. Korsakas

Hierarchinės struktūros egzistavimas sudaro sąlygas egzistuoti ir kitai institucijai, kurios apibūdinimo nerasime nei vienoje knygoje   ar Sveikatos apsaugos ministerijos ataskaitose. Tai – pilkojo kardinolo institucija.

Norint suvokti, kas tai yra pilkasis kardinolas, reikia, visų pirma, išsiaiškinti,  kas tai yra korupcija. Atsiverskime Vikipediją. Pagal  Vikipediją,  tai piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Korupcija galima visose visuomenės gyvenimo srityse, kur asmens galia grįsta visuomenės pasitikėjimu. Dažniausiai pasitaikančios korupcijos formos : kyšininkavimas, sukčiavimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, prekyba įtaka ir t.t.

Medicinoje, turbūt, kaip ir visoje visuomenėje, vyrauja nuostata, kad  norint ko nors pasiekti būtinos protekcijos bei giminystės ar kitokie ryšiai.  Šis įsikerojęs mąstymas  reiškia vieną  tik dalyką : žmogus ieško arba giminystės ryšių, arba partinio užnugario, arba tiesiog išanalizuoja situaciją ir išsiaiškina, kam ir kaip perduoti lauknešėlį, kad pasiektų vieną ar kitą tikslą. Laiko ir jėgų tobulinti žmogiškąsias bei dalykines savybes, apmąstyti  savo klaidas, iš jų mokytis, po truputį tobulėti ir taip iš lėto stumtis į priekį nebelieka. Susikūręs tokią gyvenimo filosofiją,  asmuo nejučia sugriauna  žmonių tarpusavio santykių pagrindą – pasitikėjimą.

Žmonių, kuriais jis gali pasitikėti, ratas, (o pasitikėti jis gali tik tais , kurie elgiasi ir mąsto taip, kaip jis pats) siaurėja.  Tame  rate visada atsiranda ‘gudruoliai (-ės)’ – ribotų sugebėjimų asmenys, kurios savo ribotumą suvokia labai gerai. Puikiai  savo trūkumą suvokdami, visgi,  genialiai jį slepia nuo aplinkinių.

Nesugebėdami patys pasiekti visuomenės pripažinimo, jie suvokia, kad  trumpiausias kelias į trokštamą pripažinimą –  tiesioginis manipuliavimas tais, kurie gali padėti kilti  karjeros laiptais. Tokie  individai suartėja su vyriausiais gydytojais, jaučiančiais savo silpnumą ir bejėgiškumą bei reikalingais patarėjų.  Tačiau ribotų gebėjimų asmenims reikia tik tokių, kurie tenkintų jų slaptus ir savanaudiškus sumanymus. Patarėjai savaime nėra blogas dalykas, bet tik tada, kai asmenybė  stipri ir sugeba atskirti, kurie patarimai atitinka jos principus,  įsitikinimus ir filosofiją. Pilkojo kardinolo atveju  patarimas tampa faktiškai įsakymu ir juos vyriausias gydytojas turi vykdyti besąlygiškai. Jis tai daro savo vardu, o pilkasis kardinolas tyliai sėdi kampe, trina rankas ir toliau rezga planus, kaip valdyti pilkąją ‘neišmanančiųjų masę.’

Priklausomai nuo “karaliaus” poreikių ir keistų sumanymų bei asmeninio gyvenimo ypatumų pilkojo kardinolo instituciją gali užimti skirtingos asmenybės : kaskart šiame  nematomame poste gali būti vis kitas žmogus. Tarkime, jei kažkokiu gyvenimo laikotarpiu reikėjo itin  svarbių ryšių, tą vietą užims žmogus,  padėjęs šiuos ryšius užmegzti. Jei vadovui reikėjo disertacijos ir vienas iš pavaldinių ją parašė, kuriam laikui pilkojo kardinolo postą užims šis  žmogus. Jei vadovas (-ė) turi silpnybę priešingai lyčiai, šį postą taip pat gali užimti gražuolė (gražuolis). Įvairiaspalvės asmenybės gali turėti ir du pilkuosius generolus, kiekvienas iš jų savaip atlikinėja savo unikalią misiją.

Tol, kol “karalius” jausis silpnas, pilkojo kardinolo postas  neliks neužimtas. Ir vieši konkursai į šį postą niekada nebus skelbiami.

“Gydytojas Audrius Šimaitis: laikas subręsti kūrybiniam mąstymui”

Autorius
Edita Gruiniūtė
2009-12-23, Nr. 51(925)

Skaitykite komentarus (0) Daugiau šiame numeryje

Bet kokia reforma bei naujovė reikalauja daug drąsos, jokių užstalės ar pogrindinių išankstinių susitarimų nepaisymo, sugebėjimo turėti viziją, ryžto, noro keistis,  mokėjimo išgyventi nuopuolius, atlaikyti juodųjų technologijų specialistų puolimą, suvokti klaidas ir, dar svarbiau, jų nekartoti, išklausyti, suvokti realią egzistuojančią situaciją,  netgi nepaisyti  daugumos autoritetų nuomonės, jei ji prieštarauja pokyčių dvasiai.

Beveik visi dabartiniai vyriausieji gydytojai yra nepajėgūs to padaryti paprasčiausiai dėl to, kad jie bijo prarasti postą, nes praradę postą, jie neturi ateities. Ši baimė ir yra pati didžiausia kliūtis bet kokiai reformai.

Todėl yra būtina rasti būdą ir priemones, kaip integruoti vyr. gydytojus ir jų patirtį į pokyčių procesą.

Makiavelis sakė, kad ‘ … nėra nieko sunkiau organizuojamo, labiau abejotino sėkmės atžvilgiu ir pavojingesnio įgyvendinant, nei pokyčių inicijavimas… Novatoriaus priešais tampa visi tie, kurie klestėjo senoje santvarkoje, ir tik abejotinas palaikymas sklinda iš tų, kurie klestės naujoje. Toks jų nepalaikymas – iš dalies dėl konkurentų baimės… ir iš dalies todėl, kad žmonės yra nepatiklūs, niekada iš tiesų netikintys naujais dalykais, nebent patys juos išbandę sava patirti“.

Nejaugi po dvidešimties metų laukimo mes nesugebėsime įrodyti, kad Makiavelis buvo neteisus?