Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Bet kokios esamos ir būsimos reformos pastangos bus bergždžios, jei iš esmės nebus keičiama ligoninės vadovų arba, tiksliau, vadovavimo ligoninei institucija.

Bet kokia reforma bei naujovė reikalauja daug drąsos, jokių užstalės ar pogrindinių išankstinių susitarimų nepaisymo, sugebėjimo turėti viziją, ryžto, noro keistis,  mokėjimo išgyventi nuopuolius, atlaikyti juodųjų technologijų specialistų puolimą, suvokti klaidas ir, dar svarbiau, jų nekartoti, išklausyti, suvokti realią egzistuojančią situaciją,  netgi nepaisyti  daugumos autoritetų nuomonės, jei ji prieštarauja pokyčių dvasiai.

Beveik visi dabartiniai vyriausieji gydytojai yra nepajėgūs to padaryti paprasčiausiai dėl to, kad jie bijo prarasti postą, nes praradę postą, jie neturi ateities. Ši baimė ir yra pati didžiausia kliūtis bet kokiai reformai.

Todėl yra būtina rasti būdą ir priemones, kaip integruoti vyr. gydytojus ir jų patirtį į pokyčių procesą.

Makiavelis sakė, kad ‘ … nėra nieko sunkiau organizuojamo, labiau abejotino sėkmės atžvilgiu ir pavojingesnio įgyvendinant, nei pokyčių inicijavimas… Novatoriaus priešais tampa visi tie, kurie klestėjo senoje santvarkoje, ir tik abejotinas palaikymas sklinda iš tų, kurie klestės naujoje. Toks jų nepalaikymas – iš dalies dėl konkurentų baimės… ir iš dalies todėl, kad žmonės yra nepatiklūs, niekada iš tiesų netikintys naujais dalykais, nebent patys juos išbandę sava patirti“.

Nejaugi po dvidešimties metų laukimo mes nesugebėsime įrodyti, kad Makiavelis buvo neteisus?

Korupcija – tai socialinis vėžys, pakertantis visuomenės pagrindus visais lygmenimis. Rašyti apie socialinius, valstybinius, visuomeninius korupcijos aspektus nėra šio straipsnelio tikslas – apie tai informacijos ir svarstymų  daugybė.  Tačiau egzistuoja  vienas aspektas, apie kurį vis dėlto labai norisi  rašyti ir  pasidalinti savo apmąstymais.

Kaip kiekvieną iš mūsų paliečia korupcija, jei atlikdami vieną ar kitą socialinį savo gyvenimo vaidmenį esame  priversti dalyvauti šiame įdomiame suaugusiųjų žaidime? Tik praėjus penkeriems  metais po mūsų išvykimo į Australiją  pradedu  palaipsniui suvokti, kaip šis žaidimas buvo įsukęs,  ir kokią įtaką jis darė asmenybei,  mąstymui  bei  poelgiams.

Tarptautinėje literatūroje, nagrinėjančioje korupcinius klausimus, medicininė korupcija, kai yra mokami nelegalūs mokėjimai, dar  vadinama terminu ‘petty coruption’.  Lietuviškai tai būtų smulkioji korupcija. Tačiau žodis petty turi dar ir kita reikšmę – jis taip gali reikšti ‘apgailėtinas’. Tuo labiau, kad  straipsnių apie mediciną autoriai pabrėžia, jog ši korupcija toli gražu nėra ‘smulkioji’.

Dalyvavimas korupciniame  žaidime, visų pirma, reiškia vieną dalyką: ,,Aš taip darau, žinau, kad kiti daro, tačiau to nematau ir negirdžiu (visiems gyventi reikia).”  Tai tarsi Italijos mafijos omertos įžadai. Tuo pačiu tai ir signalas visiems aukštesnio rango viršininkams -  ,,Jūs taip pat galite taip daryti, nes mes taip darome, ir negalime apie tai šnekėti, nes esame praradę moralinę teisę tai daryti.” Kaip tame žaidime ‘o jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro’.

Antra vertus,  žaisdamas Jurgelio-meistrelio žaidimą, žmogus pats savaime susikuria naują mąstymo trafaretą, pagal kurį vertina ir kito žmogaus veiksmus. Jam atrodo, kad visi žmonės siekia tik asmeninės naudos ir bet koks atliekamas veiksmas, įgyvendinama naujovė, teikiami nauji pasiūlymai pradedami vertinti  kaip siekis gauti asmeninės naudos. O ko jis siekia?  Ir kas už jo slypi? Jis turbūt atstovauja žydų mafijai. Kaip sakė Spinoza, kad kai A šneka apie B, tai jis gerokai daugiau pasako ne apie B, bet apie A (save).  Taigi šios etiketės ir šios frazės atspindi tik gilius randus, žaizdas mūsų visuomeninėje ir asmeninėje sąmonėje.

Žaidžiantysis net negali pagalvoti, kad žmogus gali  ką nors daryti iš altruizmo, iš meilės, pasiaukojimo ir iš didžiulio noro kažką keisti,  veikti. Jis anksčiau ar vėliau savo santykius su kitais apibrežia tik per  Jurgelio-meistrelio prizmę. Tokio elgesio pasėkmės- trūkinėja socialiniai ryšiai,  vis mažiau draugų. Juk draugystė, visų pirma, yra  altruizmą. Draugaudamas žmogus net negalvoja, kad jis  altruistas. Jis tiesiog atitinkamai elgiasi. Nė vienam altruistui net nekyla klausimas: ,,O ko jis iš manęs nori?”

Draugai veikia  kartu. Ir nė vienas iš jų neklausia  kito: ,,o kokią naudą mes turėsime vienas iš kito?” Nes nauda yra nematoma, tai tarsi nebylus apsikeitimas informacija, patirtimi, praturtėjimas vienas kito akiračiu, kuomet  džiaugsmas tiesiog tvyro ore.

Jei nėra džiaugsmo, nėra draugystės. Tiesiog pažiūrėkime į vaikus …..

Lietuvoje vykdoma administratorių, o ne sveikatos specialistų reforma

BNS info
Garso įrašą rasite čia: http://out.bns.lt/

Vilnius, lapkričio 27 d. (BNS). Lietuvoje vykdoma administratorių, o ne sveikatos specialistų reforma – taip apie Lietuvos sveikatos reformą atsiliepia šiuo metu Jungtinėje Karalystėje dirbantis kardiologas konsultantas Audrius Šimaitis.

“Lietuvos medicininis žemėlapis padalijamas pagal administracinius principus. Kokią naudą tai atneš pacientui ir gydytojui?”, – penktadienį žurnalistams spaudos konferencijoje dvejones išreiškė A.Šimaitis.

Anot jo, šalyje vykdoma ne deklaruojama 3R reforma, skirstant ligonines į respublikines, regionines ir rajonines, o 5R3R2V (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune).

Tokia sistema, A.Šimaičio teigimu, įtvirtins disproporcinį finansavimą, kuomet universitetinės ligoninės ir toliau gaus nelogiškai daugiau pinigų. Tokiu atveju neaišku, ar Panevėžio, Šiaulių ir Vakarų Lietuvos gyventojams bus suteikiama tokia pati pagalba kaip Vilniaus ir Kauno.

Anot jo, specialistai jau dabar nenori iš Vilniaus ir Kauno važiuoti į regionus, o po reformos nenorės dar labiau.

“Tų 3 regionų, kuriuose gyvena 60 proc. žmonių, gyventojai neturės vienodo prieinamumo prie paslaugų kaip likusių regionų gyventojai”, – teigė A.Šimaitis.

Tai, pasak jo, pažeidžia 2006 metais Lietuvos pasirašytą Liuksenburgo konvenciją, kurioje nediskutuotinomis vertybėmis pripažįstamas universalumas, prieinamumas prie aukštos kokybės paslaugų, lygybė ir solidarumas.

“Pažeidžiamas ir solidarumo principas – gydytojai, dirbantys skirtinguose rajonuose, turės skirtingas darbo sąlygas. Be to, Lietuvoje yra apie 170 ligoninių. Mažindami vyr. gydytojų skaičių, mes sutelksime jėgą kelių žmonių rankose, taip sumažės galimybė reikštis kitiems”, – tikino A.Šimaitis.

Dėl šių priežasčių jis sukūrė naują sveikatos apsaugos reformos modelį “Vertybėmis pagrįsta reforma”, kuriame remiamasi Lietuvos, Australijos, Jungtinės Karalystės ir JAV sveikatos sistemos patirtimi.

Pagrindinis sukurtos koncepcijos principas – lygios galimybės visiems Lietuvos gyventojams gauti medicinines paslaugas.

“Padalinimas būtų ne administracinis, o pagal podiplominį gydytojų rengimą. Kadangi gydytoju tampama rezidentūros metu, siūlau įkurti Vakarų Lietuvos podiplominio rengimo zoną”, – sakė A.Šimaitis.

Jis siūlo įsteigti podiplominių studijų skyrių prie Klaipėdos universiteto – taip rezidentai būtų ruošiami ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Klaipėdoje.

Be to, A.Šimaičio nuomone, Lietuvoje reforma nuleista “iš viršaus”.

“Dabar ministerija braižo schemas kaip kokias ligonines jungti. Aš siūlau įvesti tokį sprendimų priėmimo principą, kuomet ministerija priima bendro pobūdžio sprendimą, pavyzdžiui, mažinti ligoninių skaičių, o įgyvendinimu rūpinasi regionas, žinantis to regiono ypatybes”, – sakė A.Šimaitis.

Jo manymu, kiekviename regione turėtų būti įkurtos asociacijos, kurias sudarytų ligoninės, ruošiančios gydytojus. Jos galėtų būti atsakingos ir už rezidentūros kokybės stebėseną.

Pasak A.Šimaičio, šiuo metu Lietuvoje diskutuojama, kiek valandų, 30 ar 38, turėtų dirbti gydytojas.

“Visoje Europoje dirbama 38 valandas, tačiau į jas įeina ne tik klinikinis darbas, bet ir akademinis, administracinis”, – sakė A.Šimaitis.

A.Šimaitis tikino savo parengtą koncepciją pristatęs beveik visose institucijose, tačiau rezultatų tai nedavė.

“Supratau, kad belstis į valstybines institucijas yra beviltiška”, – sakė A.Šimaitis.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB “BNS” sutikimo draudžiama.

Šis įrašas yra pirmasis šiame interneto dienoraštyje ir  paskutinis mano įrašas skyrelyje „Rentgenas“ („Vakarų Ekspreso“ dienraštis), į kurį rašiau nuo rugsėjo mėnesiais kiekvieną antradienį. Tuo pačiu norėčiau padėkoti visam „Vakarų Ekspreso“ kolektyvui už nuoširdų bendradarbiavimą, ir ypač žurnalistei Genovaitei Privėdienei, kuri dar prieš pusantrų metų ragino rašyti medicinos temomis.

Gera naujiena yra ta, kad „Rentgenas“ nenutrūksta – jis bus tęsiamas šiame dienoraštyje kiekvieną antradienį.

Per pirmuosius kelis trečiadienius skelbsime rezidentų mintis. Dr. Jonas Korsakas maloniai sutiko pasidalinti, turbūt, kad pačiu įdomiausiu dalyku – pirmaisiais rezidentų žingsniais, kuriant naują rezidentų judėjimą, kuris, kaip parodė laikas, sugebėjo pakeisti rezidentūros Lietuvoje laivo kursą.

Ketvirtadieniais bus skelbiamos ištraukos iš nuostabios dr. Lino Sidrio knygos „Ar laukti stebuklo?“. Tik skaitydamas šią  knygą, imi ir pagalvoji, kiek mažai pasikeitė Lietuvos medicina per 20 metų.

Tai turbūt įvyko todėl, kad mes tiesiog neturėjome laiko apie tai pagalvoti… Todėl sustokime, akimirką atitrūkime nuo kasdienių rūpesčių… ir pradėkime rašyti dienoraščius.

Šis dienoraštis turi vieną tikslą – diskutuoti, komentuoti, mąstyti apie mūsų mediciną.

Tai tarsi kelionė, į kurią siūlau vykti drauge. Kur nuvyksime, priklausys nuo mūsų visų. Bet gal net ir tai nėra svarbu – svarbu tai, apie ką mes diskutuosime šios kelionės metu.

Diskutuoti kviečiu apie mediciną, apie tai, kaip padaryti, kad ir pacientams, ir gydytojams, ir slaugytojoms ir rezidentams būtų geriau ir kad pagaliau ilgai lauktas pokyčių traukinys pajudėtų iš vietos.

Lietuvos medicina turbūt yra mažiausiai pasikeitusi struktūra po Lietuvos nepriklausomybės. Atėjus nepriklausomybei visi buvome kupini lūkesčių ir naujovių laukimo. Vis laukėme, kentėjome, dirbome ir vėl laukėme. Iš pradžių nebuvo pinigų – laukėme, po to pinigų vėl nebuvo – laukėme. Kai jų šiek tiek padaugėjo, bet ne medicinai – mes vėl laukėme. Dar vėliau pinigų padaugėjo ir medicinai, tačiau pokyčių vis tiek teko laukti. Dabar pinigų vėl sumažėjo – mes vėl laukiame. Šį kartą ne tik pinigų, bet ir reformos.

Sveikatos apsaugos sistema (kaip ir švietimo) turbūt yra vienas iš paskutiniųjų sovietinio mąstymo bastionų. Vienas iš paskutiniųjų ir vienas iš tvirčiausių. Ji yra tarsi visos visuomenės lakmuso popierėlis. Į ją pažvelgus galima pasakyti, kiek per visą nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė žmonių mąstymas, nes medicina yra ta sritis, kurioje glaudžiausiai dera tiek asmeniniai, visuomeniniai, tiek profesiniai, požiūrio į būsimąsias naujas kartas, tiek verslo, akademiniai interesai.

Mažiausiai medicinoje galima rasti politikos siaurąja prasme. Nors visos politinės partijos deklaruoja, jog nori reformuoti sveikatos apsaugą, dažniausiai tai lieka tik popierine deklaracija. O gal pačios partijos to nenorėdamos mums sako – mediciną jūs (visuomenė, medicinos bendruomenė, pacientai) turite reformuoti patys?

Tad imkime ir susimąstykime. Kas tai yra reforma? Ar reforma yra vien tik pinigų srautų padidėjimas? Ar reforma yra vien tik ligoninių pavadinimų ir priklausomybės pakeitimas?

Pažvelkime į reformą kitu kampu: o gal reforma – visų pirma mąstymo pasikeitimas, vertybių perkainojimas? Jei mes sugebėsime pakeisti mąstymą, sugebėsime įvertinti vertybes, kurias turėjome, jas inventorizuoti ir pagalvosime, kas, vis dėlto, atsitiko, kad mes taip ilgai laukėme, turbūt tik tada sugebėsime sukurti naujas vertybes. Kiekviena iš tų vertybių bus tarsi plyta į naują namą, kurį mes vadinsime mūsų medicina.

Koks bus tas namas? Diskutuokime!

Dr. Audrius Šimaitis

P.S. Šią pirmą savaitę skelbiame visus savaitės įrašus.