Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

PRIEDAS I.

Vilniaus Universiteto MF dekanei Z. A. Kučinskienei

Vilniaus Universiteto MF doktorantūros ir rezidentūros skyriui

Vilniaus Universiteto Ligoninės Santariškių Klinikų gen. direktoriui A. Laucevičiui

PRAŠYMAS

Dėl VU rezidentūros organizavimo, rezidentų problemų ir jų sprendimo būdų

2006 m. gegužės 9 d.

Vilnius

1. Rezidentų statuso pakeitimas, perskirstant dalį lėšų tiesiogiai rezidentūros bazėms nėra pakankamai pagrįstas ir nebus veiksmingas, skatinant rezidentų mokymąsi ir darbą, kadangi:

Visų rezidentų priėmimas į gydytojų – asistentų pareigas Universitetinėse ligoninėse nėra tikslingas – dalis rezidentų dirba kitose gydymo įstaigose panašiose pareigose.

Finansavimo problema nėra esminė kliūtis priimant rezidentus į asistentų pareigas, kadangi šiuo metu motyvuoti rezidentai sėkmingai dirba gydytojais asistentais VUL SK, netgi neįvedus tokio reguliavimo.

Gydytojai rezidentai šiandien pastatyti į keblią padėtį: jie jau turi medicinos gydytojo licenziją, tačiau studijų metu rezidentūros bazėse negali dirbti visiškai savarankiškai. Socialines problemas rezidentai išsprendžia įsidarbindami kitur, dažniausiai ne Universiteto ligonininėse, poliklinikose, greitosios medicinos pagalbos stotyse, kur jų darbas yra apmokamas. Šitaip iš dalies sprendžiama ir gydytojų trūkumo problema. Didelę dalį gydytojo darbui reikalingų žinių ir patirties rezidentai gali gauti ir dirbdami kitose gydymo įstaigose, todėl Universiteto ligoninės šiandien turėtų būti tos bazės, kuriose gydytojai rezidentai gauna tai, ko negali gauti kitur: galimybę tobulėti ir atlikti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, naudotis naujausiomis diagnostinėmis galimybėmis, instrumentiniais tyrimų metodais, aukščiausio lygio specialistų konsultacijomis ir patarimais. Reali situacija visiškai kitokia: Universiteto ligoninėse rezidentai atlieka didelę dalį mažai kvalifikacijos reikalaujančio darbo, todėl jie renkasi tokį patį, tačiau papildomai apmokamą darbą kitose gydymo įstaigose. Priverstinai priėmus rezidentus į asistentų pareigas, Universiteto ligoninės taptų pagrindinėmis rezidentų darbo bazėmis, tačiau tai sukeltų daug socialinių-ekonominių problemų ir nepagerintų rezidentūros studijų kokybės.

2. VUL SK darbo vietų trūkumo problemą galima išspręsti įdarbinus motyvuotus rezidentus asistentų pareigoms.

Visiškai suprantamas ligoninės administracijos ir gydytojų noras pasinaudoti rezidentais, sprendžiant gydytojų trūkumo rezidentūros bazėje problemas. Tikslinga priimti rezidentus į gydytojų asistentų pareigas pagal atskiras darbo sutartis. Taip

pat galima įdarbinti rezidentus gydytojais tose srityse, kur tai leidžia jų turima medicinos gydytojo licenzija (pavyzdžiui, priėmimo skyriuje).

3. Keisti juridinį doktorantūros studijų reglamentavimą, sukuriant palankesnes sąlygas rezidentams dirbti mokslinį darbą.

Būtina skatinti ir ankstinti rezidentų priėmimą į doktorantūros studijas.

Doktorantūros studijos apmokamos tiesiogiai universiteto, todėl nekiltų problemų dėl finansavimo.

4. Kurti rezidentų dalinai kontroliuojamą ir vertinamą rezidentūros sistemą, kurioje būtų:

Įvardinti kiekvienos specialybės rezidentūros koordinatoriai, aiškiai apibrėžiant jų atsakomybę, pareigas rezidentų atžvilgiu. Būtina užtikrinti rezidentų interesų atstovavimą universiteto ir rezidentūros bazės lygmenyje.

Viešai, prieinamai ir laiku rezidentams suteikiama aktuali, su jų darbu susijusi informacija (pvz., internetiniame tinklapyje).

Rezidentams pateiktos išsamios kiekvienais metais atnaujinamos įvairių dalykų programos (pagal galimybes, taikant probleminio mokymo metodiką).

Atsiskaitymo už atskirus ciklus sistema, esant galimybėms, pagal problemiškai orientuoto mokymo metodiką.

Skatinamas ir vertinamas rezidentų savarankiškas darbas (seminarai, paskaitos, klinikinių atvejų pristatymai): šiuo metu seminarai nevyksta, tačiau nėra jokios iniciatyvos ne tik iš rezidentų pusės, bet ir iš dėstytojų, skyrių ir klinikų vadovų; privalomas seminarų lankymas nėra problemos sprendimas, kadangi rezidentai tuo pat metu dirba skyriuose, kai kurie atlieka rezidentūros praktiką kitose rezidentūros bazėse.

Atskirų rezidentų vadovų, dėstytojų, rezidentūros koordinatorių, taip pat pačių rezidentų vertinimo sistema.

Paties rezidento dalinai formuojama rezidentūros programa, atsižvelgiant į savo turimas žinias ir patirtį ir nusprendžiant, kokių sričių žinių jam labiau reikia – galimybė pratęsti vieną ar kitą ciklą laisvai pasirenkamų dalykų sąskaita.

Laisvai pasirenkami dalykai, leidžiantys rezidentui studijuoti ne tik specialybės, bet ir bendruosius dalykus (perkeliamieji gabumai: užsienio kalbos, medicininė informatika, statistika, mokslinių darbų rašymas, bendravimo ir praktinė psichologija).

Atsakingi asmenys kiekvieno ciklo metu, koordinuojantys darbą konkrečiuose rezidentūros bazių skyriuose ir padaliniuose.

Nustatyta ir detalizuota rezidentų atsiskaitymo ir įvertinimo po bendrosios terapijos rezidentūros ir specialybės rezidentūros tvarka, detalizuoti reikalavimai atsiskaitomiesiems straipsniams ir moksliniams darbams. Būtina užtikrinti vadovavimą ir pagalbą rezidentams, jiems rengiant atsiskaitomuosius darbus.

5. Būtina rezidentūros studijas susieti su akademine-pedagogine veikla:

Į rezidento pareigas įtraukti darbą su studentais, jų studijų koordinavimą.

Subspecialybių rezidentai galėtų koordinuoti jaunesnių rezidentų veiklą skyriuje, galėtų padėti ir ruošiant atsiskaitomuosius darbus.

Į rezidentų seminarus bei paskaitas kviesti studentus.

6. Problemos susijusios su darbu VUL SK:

Atskira patalpa ne terapijos specialybių rezidentams (BPG, radiologijos ir kt. specialybių rezidentams).

Budėjimams skyriuose reikalinga patalpa, kurioje vienu metu budėtų ne daugiau kaip du rezidentai.

Budėjimams priėmimo skyriuje reikalinga atskira patalpa, kurioje vienu metu budėtų ne daugiau kaip du rezidentai.

Skirti rezidentų patalpas kiek įmanoma ilgesniam laikui, iš anksto informuojant apie bet kokius pakeitimus.

Dušas.

Asmeninis ar visiems rezidentams bendras prisijungimas prie intraneto ir ELI sistemos.

Galimybė budėjimų metu naudotis echoskopu.

Darbui su ligonių duomenimis, medicininės dokumentacijos peržiūrėjimui ir pildymui rezidentų kambaryje reikalingas kompiuteris.

Rezidentų kambariuose reikalinga patalynė, rakšluosčiai, higienos priemonės.

Išsprendus organizacines problemas ir sukūrus rezidentams normalias darbo sąlygas, rezidentų atliekamo darbo kokybė tik pagerėtų.

J. Korsakas

Pokyčiai buvo vangūs, tačiau gavome naują rezidentų kambarį. Tiesa, baldus tampėme, statėme, dulkes valėme patys, kadangi atsakingų žmonių už mūsų darbo sąlygas ligoninėje neatsirado. Per kelias dienas intensyvių derybų pačiam direktoriui infrastruktūrai doc. Jurkuvėnui paspaudus kambaryje atsirado telefonas. Porą valandų su trimis girtais krovikais po Santariškių klinikų rūsius ieškojau tinkamos sofos. Dar neseniai rezidentų kambarėlyje mačiau mūsų tuo metu pirktus virdulį ir ilgintuvą.

Perskaičius mūsų kreipimasi budėjimai priėmimo skyriuje atrodo toks niekingas dalykas, tačiau reikia paminėti verdiktą: vietoje priėmimo skyriaus kardiologinių gavome budėjimus su gydytojais terapeutais. Pradėjome budėti. Po dviejų mėnesių reali situacija parodė, jog tie budėjimai neturi prasmės – gydytojai terapeutai labai retai priėmimo skyriuje turi tiek darbo, kad nesuspėtų, o vieno rezidento dirbti nepalikdavo, kadangi neįdarbintas į asistento pareigas gydytojas rezidentas savarankiškai priimti sprendimų tuo metu negalėjo. Bet kuriuo atveju budintis gydytojas turėdavo būti šalia ir patvirtinti rezidento sprendimą savo antspaudu. Po trijų mėnesių budėjimo priėmimo skyriuje tvarkaraščiai taip pat netikėtai kaip ir buvo atsiradę pradingo.

Taigi, po tų diskusijų ir susitikimų realiai mūsų kasdieniame darbe ir sąlygose mažai kas pasikeitė, tačiau mes, rezidentai, įgavome didelį pranašumą. Didesnį pasitikėjimą savimi, pagarbą ir patirtis. Man buvo svarbiausia patirtis, kad kalbėti viešai, atvirai ir kad ir skaudžiai kitiems galima ir reikia.

Dr. Jonas Korsakas

Pirmas žingsnis buvo oficialaus rašto-prašymo įteikimas pagrindinėms žaidimo figūroms (žr. Priedą II). Tas pats raštas buvo iškabintas viešose VULSK skelbimų lentose, gydytojų kabinetuose ir kitose vietose. Reakcija, kaip ir galima buvo tikėtis, nebuvo vienoda – vieni gydytojai juokėsi, kad „ir vėl jaunimas svaigsta“, kiti apskritai nekreipė dėmesio, dar kiti mus palaikė ir davė gerų patarimų bei naudingos informacijos.

Nebudėjome – tai buvo aiškus akibrokštas, ir įtampa sulig kiekviena diena augo. Dialogo nei su Universitetu, nei su ligoninės atstovais kol kas nebuvo – toks įspūdis, jog niekam mes neįdomūs. Koks ten įspūdis, tokia realybė. Įtampą dar labiau padidino terapinių specialybių rezidentų iškraustymas iš rezidentų kambario VULSK. Nežinau su kuo tai buvo susiję, niekas mums neaiškino priežasčių – kažkoks renginys Vilniuje, kažkam prireikė prenakvoti ligoninėje, todėl vieną rytą atėję gydytojai rezidentai savo 4×3 metrų dydžio kambario spyną greta priėmimo skyriaus rado pakeistą, o ant durų pakabintą prašymą išsinešti daiktus.

Kur juos nešti, nurodyta, deja, nebuvo. Nešė kas kur galėjo. Vasarą budėjimai ganėtinai sunkūs, po vieną per visus ligoninės skyrius, o čia dar teko organizuotis vietą, kur pasidėti daiktus ir prigulti pabaigus darbus. Sukėsi kas kaip išmanė – kas nakvojo koridoriuose, kas apskritai neidavo miegoti, kas bandė laimę nakvodami savo automobilyje ligoninės kieme. Apsukresni skolindavosi gydytojų kabinetų raktus.

Retrospektyviai vertinant tuometinę situaciją – galėjome sukelti didelį triukšmą, tereikėjo kelių žurnalistų, fotoaparato ir reikalai būtų greitai pajudėję. Tačiau nebuvome tam pribrendę – dar nebuvo aiškių minčių apie kažkokias globalias reformas, tuo labiau naudojantis žiniasklaidos ir politikų pagalba. Pagaliau doc. Utkus suvedė mus su dekane prof. Z. Kučinskiene. Kalbėtis ėjome trise: Jonas Korsakas, Božena Markevič ir Aušra Gervickaitė.

Pokalbis buvo vaisingas – išryškėjo mus palaikanti Universiteto pozicija. Kitaip ir negalėjo būti. Tuo laiku asmeniškai sulaukiau nemažai pastabų, pirmiausiai iš klinikų gydytojų, netgi vyresniųjų rezidentų dėl konfrontacijos su klinikų „valdžia“. Girdi, jeigu norėsite kada nors čia įsidarbinti, tai šitaip elgdamiesi žlugdote savo ateitį… Visgi reikėjo užimti kažkokią poziciją, taigi, pasirinkome eiti su Universitetu.

Tuo metu šitoks sprendimas buvo logiškiausias ir naudingiausias mums – nebuvo realu, kad ligoninė būtų visus įdarbinusi į asistentų vietas, o dekanę įtikinti, kad mes dirbame baisiomis sąlygomis ir mums kardiologijos budėjimai akademinės nei praktinės naudos neduos, pavyko nesunkiai. Prof. Z. Kučinskienė su doc. A. Utkumi pasiūlė sudaryti spręstinų problemų sąrašą, ką mes su Božena ir padarėme, sugrupuodami jas pagal adresatą.

Raštas gana pretenzingas, nepakankamai argumentuotas, pernelyg ilgas ir padrikas, tačiau mano žiniomis nuo LJGS (Lietuvos Jaunųjų Gydytojų Sąjungos) laikų tai pirmasis bandymas susisteminti rezidentūros problemas ir pateikti jas asmenims ir institucijoms, atsakingiems už jų sprendimą. Buvau pakviestas pokalbiui su prorektoriumi A. Pikturna, kuris išklausė ir pažadėjo padėti kai ką keičiant.

Dr. Jonas Korsakas

Kas buvo pirmas impulsas, o kas jo pasekmė sprendžiant gydytojų rezidentų klausimus šiandien žvelgiant retrospektyviai sunku tiksliai atsakyti.

Gal tai, kad 2007 metų sausį susitiko keli žmonės, kuriems „ne dzin“, kas vyksta rezidentūroje, kurie nusprendė kažką keisti. Tai buvo Martynas Andrijevskis, Inesa Žeimė, Tomas Baltrūnas, Dainius Daunoravičius, Ieva Minderytė… Atsiprašau tų, kurių nepaminėjau – nedalyvavau tuose susitikimuose.

Gal tai, kad 2007 m. sausio 10 dieną doc. A. Utkus Santariškių klinikų koridoriuje man pasakė: „Reikia, kad rezidentai išsirinktų atstovą Medicinos fakulteto taryboje, praneškite man, ką deleguosite“.

O gal tai, kad 2007-ųjų pirmosiomis dienomis susitikę politikai Seimo sveikatos reikalų komitete nusprendė įkurti darbo grupę medicinos rezidentūros klausimams nagrinėti, kurioje buvo iškeltos ir rezidentūros apmokestinimo idėjos.

O gal pradžia buvo dar anksčiau, 2006 metų pavasaris, kai Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų administracija sugalvojo, jog terapinių specialybių rezidentai per mažai dirba, ir pasiūlė jiems papildomus budėjimus priėmimo skyriuje vietoje budinčio kardiologo, kas sukėlė savotišką maištą.

Pradėsiu nuo 2006 metų žiemos ir pavasario įvykių VULSK. Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, tai buvo tik apšilimas prieš rimtesnius žingsnius. Trumpai priminsiu tuos įvykius, kadangi norint kažką suprasti būtina žinoti istorinį kontekstą.

Mes, terapinių specialybių rezidentai VULSK jau eilę metų turėjome 3 budėjimus per mėnesį po 12 valandų. Pagal rezidentūros reglamentą gydytojo rezidento maksimalus budėjimų laikas yra 48 valandos per mėnesį. Remiantis tuo, buvo nuspręsta prailginti rezidentų budėjimų laiką pridedant papildomus budėjimus.

Viskas būtų lyg ir gražu ir teisinga, tačiau budėjimai skirti ne terapiniuose skyriuose, o kardiologijos priėmimo skyriuje – klinikų pareigose, į kurias dėl konfliktų, didžiulės įtampos ir nežmoniškų krūvių niekas nenori eiti netgi už gerą atlyginimą.

Tuo tarpu rezidentams ši darbo vieta pasiūlyta prisidengiant profesinių įgūdžių tobulinimu, tačiau realiai sprendžiant tik darbo jėgos trūkumo problemas gydytojų rezidentų sąskaita. Mums tai buvo staigmena, tuo labiau kad nebuvome iš anksto informuoti – vieną mėnesį staiga atsirado papildomas tvarkaraštis budėjimams kardiologijos priėmimo skyriuje. Teko ieškoti išeičių.

Dr. Jonas Korsakas