Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Naujausi blogo įrašai adresu: www.simaitis.lt

Sovietų Sąjungoje žmonės, išdrįsę kritikuoti valdžios pa­reigūnus, būdavo sušaudomi arba tremiami į Sibirą. Vaka­ruose geri kritikai yra kviečiami į vakarienę, kur jiems įtei­kiamas čekis nemažai pinigų sumai. Vakarų verslo pasau­lyje gerų kritikų yra ieškoma. Juos vadina konsultantais. Komunistiniame pasaulyje opozicinės partijos užsidaro sa­vo tvirtovėje, ir tik tankų šūviai gali juos iš ten iškrapštyti. Demokratiniame pasaulyje vadovai su opozicija ieško kom­promisų, nes pažanga įmanoma tik suradus bendrus kelius.

Lietuva dabar kuria demokratiją ir mokosi jos principų. „Praėjusi daugybę sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe – sim­boliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visus žemy­nus draskančių konfliktų”, – kalbėjo popiežius Jonas Paulius II Vilniuje. Siūlau, kad buvę Lietuvos komunistai ir lietuvių išeivija dirbtų kartu. Įvykdykime bendrą projektą. Siekime kartu gelbėti tą gražųjį Lietuvos kampelį Žemaitiją.

Žemaičius labai vertinu ir juos gerbiu. Iš istorijos žinau, kad jie nepasidavė kryžiuočiams. Girdėjau, kad jie nenustojo gerbti savo krašto ir būti solidarūs. Tai tikrai mane sukrė­tė žinia, kad Žemaitijoje niekas nemoka ir nedaro lašiuko sodinimo kataraktos operacijų. Visame civilizuotame pasau­lyje ši operacija seniai daroma, o Žemaitijoje dar ne. Prieš šešerius metus mano kolega Aras Zlioba iš Čikagos skrido į Afrikos tamsiausius užkampius ir ten darė lęšio sodinimo operacijų. Tačiau Žemaitijoje tai neįmanoma padaryti, nes akių chirurgijos srityje Žemaitija labiau atsilikusi negu Afri­kos giluma. Keikiantiems šios operacijos žemaičiams tenka važiuoti į Kauną. Kauno akių klinikos nemoko žemaičių oku­listų šios operacijos, nes nenori prarasti uždarbio.

Šių metų kovo mėnesį Lietuvos Sveikatos apsaugos mi­nisterijai pasiūliau sudaryti sąlygas okulistui iš Žemaitijos atvykti į Amerikos oftalmologų metinį suvažiavimą. Tai di­džiausias ir svarbiausias oftalmologų susirinkimas pasau­lyje. Ministras J. Brėdikis atsakė laišku, kad kandidatas bus parinktas ir man bus pranešta faksu. Iki šiol to fakso nesu gavęs. Suvažiavimas prasideda lapkričio 14 d. Siūlyčiau mi­nistrui J. Brėdikiui pasamdyti konsultantą, kuris ištirtų Svei­katos apsaugos ministerijos sekretorių darbo kokybę, nes laiškai iš ministerijos eina 5 mėnesius, o faksai dar ilgiau.

Spalio mėnesį Mercy International suruošė Detroite Lie­tuvos gydytojams savaitės kursus apie medicinos sistemos organizavimą. Sveikatos apsaugos ministerijos parinktame kolektyve nebuvo gydytojo iš Žemaitijos. Grupėje buvo mo­teris (ne gydytoja), kuri nemokėjo anglų kalbos. Žemaitijos gydytojai turėtų susirūpinti, ar centras jų nediskriminuoja.

Daug kas mano, kad pertvarkyti Lietuvoje mediciną yra nežmoniškai sudėtingas reikalas. Tai neteisybė. Jei savano­riai pajėgia sukurti akių operacinę Afrikos džiunglėse, tai ma­nau, kad Lietuvos pareigūnai turėtų įstengti paruošti akių operacinę Žemaitijoje. Tai neturėtų užtrukti 5 metus, net ne5 mėnesius, užtektų tik 5 savaičių! Amerikos lietuvių kata­likų labdarių sąjunga šiai operacinei pristatys 10 000 dolerių vertės lęšių, siūlų, peiliukų, vaistų ir kitų reikmenų. Labda­rių sąjunga suorganizuos kompaniją surinkti 2 000 dolerių ir nupirkti šiai operacinei mikrochirurginių instrumentų.

Žemaitijos gydytojai akių chirurgijai turi paskirti operacinę, pagalbinį personalą ir butą chirurgui, kuris atvyktų iš Vil­niaus ar Kauno įsteigti šį akių centrą. Sveikatos apsaugos mi­nisterija turėtų tokiai operacinei parūpinti mikroskopą. Kaip žinome iš Rasos Bagdonienės straipsnio „Lietuvos ryte”, Santariškių ligoninė turi tris mikroskopus: rusišką, šveica­rišką ir vokišką. Net nustebau, kad komunistai elgiasi kaip „supuvę kapitalistai”, turi tris mikroskopus, o Žemaitijai nepasiūlo nė vieno.Įsteigtą Žemaitijos akių chirurgijos skyrių galės aplan­kyti, kurie, materialiai paremti, mokyti vietinius okulistus išeivijos oftalmologai. Akių chirurginis centras bus visos Lie­tuvos ir lietuvių išeivijos kalėdinė dovana Žemaitijai. Tai bus įrodymas, kad visi gali kartu dirbti žmonių gerovei, tiesti kelią į šviesesnį rytojų.

„Draugas”, 1993, lapkričio 13

PRIEDAS II.

Vilniaus Universiteto ligoninės „Santariškių klinikos“ gen. direktoriui A. Laucevičiui

Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto dekanei Z. Kučinskienei

Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekanui A. Utkui

P R A Š Y M A S

Dėl rezidentų budėjimų priėmimo skyriuje tvarkos

2006 m. balandžio 7 d.

Vilniaus Universiteto Medicinos ir odontologijos rezidentūros reglamento IV skirsnio 48 straipsnis teigia, jog „Rezidentui budint rezidentūros bazėje, rezidento vadovo pareigas vykdo budintysis gydytojas“. Pagal VUL SK gen. direktoriaus įsakymą (su kuriuo oficialiai rezidentai nebuvo supažindinti) priėmimo skyriuje budintys gydytojai rezidentai privalo prisistatyti budinčiam gydytojui kardiologui. Šis faktas leidžia ekstrapoliuojant teigti, kad: a) rezidento vadovas budėjimo priėmimo skyriuje metu yra budintis gydytojas kardiologas; b) rezidentas budi kardiologijos priėmimo skyriuje ir atlieka specializuotą ir aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Argumentai, kuriais remiantis mes teigiame, kad toks darbas nevisiškai atitinka rezidentūros paskirtį, jos esminius tikslus ir neturi aiškaus pagrindo, jau buvo pateikti rezidentų prašyme, kuris buvo išplatintas vasario mėnesį. Vis dėlto suvokdami, jog kiekvieno profilio darbas stacionare rezidentui duoda neįkainojamos patirties, leidžia įgyti specializuotos medicinos žinių ir įgūdžių, taip pat atsižvelgdami į tai, kad pagaliau baigiamos įrengti normalios patalpos rezidentų budėjimams, tai yra, sukuriamos elementarios sąlygos darbui, mes, terapijos specialybių rezidentai, nuo gegužės mėnesio sutinkame budėti kardiologijos priėmimo skyriuje, tačiau norime atkreipti dėmesį į akivaizdžias teorines ir praktines disproporcijas, kurias sukuria tokia budėjimų tvarka, ir pasiūlyti būdus, kaip šiuos neatitikimus ištaisyti.

Terapijos specialybių rezidentai yra būsimi įvairiausių specialybių gydytojai, kuriems reikalingos elementarios visų medicinos sričių žinios. Visų terapijos specialybių rezidentai turi atskirą vieno mėnesio trukmės ciklą kardiologijos priėmimo skyriuje, kurio metu jie pakankamai susipažįsta su šios srities veikla. Įvedus budėjimus kardiologijos priėmimo skyriuje, šis ciklas praranda savo pagrindinę paskirtį, kadangi bendras valandų skaičius, kurį rezidentas per dviejų metų trukmės studijas budės kardiologijos priėmimo skyriuje nėra mažesnis, negu šio ciklo valandų skaičius, atidirbamas per vieną mėnesį. Įvedus budėjimą kardiologijos priėmimo skyriuje, privalomas ciklas tame pačiame skyriuje suformuoja disproporciją tarp terapinio profilio dalykų – rezidentai įgaus daug teorinių ir praktinių ekstrinės kardiologijos žinių, tačiau nukentės kitos terapinio profilio sritys. Jei sukurtas papildomas budėjimas kardiologijos priėmimo skyriuje, atitinkamai turėtų būti tobulinama bei plečiama ir kitų profilių ir sričių medicininė rezidentų veikla.

Vertinant pastarųjų kelių mėnesių įvykius susidaro įspūdis, kad prisidengiant akademiniais ir medicininiais motyvais, terapijos specialybių rezidentais paprasčiausiai norima pasinaudoti sprendžiant kardiologijos priėmimo skyriaus organizacines problemas bei darbo jėgos trūkumą. Didžiulis psichologinis ir darbo krūvis, nuolat iškylančios problemos dėl pacientų hospitalizacijos stacionaro skyriuose, vietų trūkumas, rezidentų motyvacijos

stoka, ne visada etiškas ir kolegiškas gydytojų-rezidento vadovų elgesys paliekant rezidentą spręsti jo kompetenciją viršijančias problemas – tai tik dar keli papildomi motyvai, dėl kurių rekomenduojame imtis tam tikrų priemonių.

Remdamiesi aukščiau išdėstytais argumentais, taip pat jau mūsų anksčiau išsakytais motyvais mes, terapijos specialybių rezidentai, prašome:

1. Panaikinti privalomą vieno mėnesio trukmės ciklą kardiologijos priėmimo skyriuje.

2. Jeigu į prašymą panaikinti kardiologijos priėmimo ciklą nebūtų atsižvelgta, budėjimus priėmimo skyriuje organizuoti budinčio rezidento vadovu paskiriant įvairių specialybių gydytojus: budintį kardiologą, budintį neurologą, budintį terapeutą

3. Sukurti rotacija pagrįstą sistemą, kad rezidentas priėmimo skyriuje dirbtų vienodą skaičių valandų su kiekvienos srities specialistu: kiekvieną mėnesį skirtingo profilio budėjimas priėmimo skyriuje (kas tris mėnesius), arba padalijant visą rezidentūros laiką į tris etapus, kiekvienu etapu skiriant budėjimus atitinkamo profilio priėmimo skyriuje

4. Užtikrinti etišką ir abipuse pagarba pagrįstą rezidento vadovo elgesį budėjimų kardiologijos priėmimo skyriuje metu.

5. Darbo jėgos trūkumo problemas siūlome spręsti priimant rezidentus laikinam ar nuolatiniam darbui priėmimo skyriuje, už kurį būtų papildomai mokama pagal atskirą sutartį.

Tokia budėjimų tvarka iš esmės pagerintų gydytojų rezidentų teorinį ir praktinį pasiruošimą, palengvintų gydytojų darbą bei sumažintų netolygias teorinio ir praktinio tobulėjimo galimybes, prioritetus suteikiant tik tam tikroms sritims.

Pagarbiai,

Terapijos specialybių rezidentai

Mąsčiau, galvojau apie tą žmogų ir jo poelgius. Po to vėl mąsčiau, galvojau. Neturėjau jokio pykčio, nors dauguma pasakytų – tu turi labai pykti. Vėl galvojau, mąsčiau. Po to visai negalvojau, vėliau jį visai užmiršau. Kiti pasakytų -  jis yra tavo priešas. Vėl pradėjau galvoti. Jeigu jis yra mano priešas, tai kodėl nejaučiu jokios neapykantos? Ne, jis negali būti priešas, nes  širdyje nėra nė vieno neapykantos krislelio. Tai gal jis tiesiog yra niekas. Taip negali būti. Jis negali būti niekas. Juk yra Profesorius,  dirba prestižinėje universiteto ligoninėje, taip pat  jis yra įvairių organizacijų vadovas.  Ir ne tik. Jis buvo vienos is Lietuvos partijų kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą.

Šis žmogus turi didelę valdžią, jis gerai žino ministerijos koridorius ir dažnai jais šmirinėja. Ten jį visi pagarbiai sutinka, nes su juo pyktis neverta. Gali turėti nemalonumų. Jis kartas nuo karto surengia BNS preskonferencijas ir pasisako svarbiais gydytojų gyvenimo klausimais. Tūlam piliečiui gali pasirodyti, kad šis žmogus labai svarbus.

O kas jis man? Vis užduodavau šį klausimą ir niekaip nerasdavau atsakymo. Atsakymo bandau ieškoti draugų, bendraminčių ištartuose žodžiuose, pasakymuose. Tačiau jų mintys man taip pat nepateikia jokio atsakymo į šį klausimą. Kas yra man šis žmogus?

Bandau atgaminti įvykių seką ir  atsakyti į kitą klausimą. Kaip tai atsitiko? Tada atsimenu vieno iš pažįstamų psichiatrų ištartą frazę, kuria jis apibūdino patį svarbiausią sovietinio mąstymo bruožą. Už iniciatyvą yra baudžiama. Taip iš tikro, 2005 metais parodžiau iniciatyvą įsteigti Nacionalinę medicinos specialistų asociaciją. Už tai buvau viešai nubaustas – “Gydytojų žinios” atspausdino  opusą, kuriame purvo ir neteisybės tiek daug, kad, net jei tai būtų tiesa, niekas nepatikėtų. Tikrai buvai ne pirmas, kuriam buvo išrašytas baudos bilietas už iniciatyvą. Prieš 8 metus buvo bandoma steigti Gydytojų Rūmus – iniciatoriai buvo nubausti. Doc. Pūras bandė daryti reformas. Jis taip pat  buvo nubaustas . Skamba įtikinamai, tačiau vis dėlto atsakymo į klausimą nerandu.

Vėl klaidžioju asmeniniais minčių labirintais. O kas jis man? Iniciatyva. Taip. Ir vėl.  Štai tas žodis, kuris tarsi siūlo galą patraukus, siūlu kamuoliukas iš lėto pradeda išsivyti. Taip – iniciatyva. Atsimenu dar vieną savo iniciatyvą. Iniciatyva, kuri yra Lietuvos sveikatos apsaugos reforma. 2009 metų sausio mėnesį Klaipėdos Jūrinininkų ligoninei pasiūliau sukurti pavyzdinį kardiologijos skyriaus departamentą, suorganizuotą pagal Vakaruose pripažintus paslaugų teikimo ir darbo organizavimo principus. Taip, iniciatyva. Tos iniciatyvos dalimi turėjo būti tų metų vasario mėnesio gale mano skaitomas pranešimas  Jaunųjų gydytojų asociacijos organizuotoje konferencijoje, į kurią pavyko prisikviesti ir Londono podiplominių studijų dekaną.

Kuo daugiau iniciatyvos, tuo labiau baudžiamas.  Ši kartą ‘Gydytoju Žiniose’ pasirodė dar vienas purvo šedevras. Tačiau to neužteko. Šis žmogus, išgirdęs apie konferenciją, lakstė po Sveikatos apsaugos ministeriją, susitiko su Prezidento Adamkaus patarėja medicinai, šmirinėjo po Seimo koridorius  ir … jūs turbūt pagalvosite, kad visus kvietė į konferenciją, kur turėjo būti svarstoma viena iš pamatinių sveikatos apsaugos vertybių – gydytojų rengimas. Arba ruošė pranešimą ir rinko informaciją iš valstybinių institucijų.

Anaiptol, ne – šis žmogus agitavo prieš konferenciją, pateikdamas vieną vienintelį motyvą- į konferenciją skaityti pranešimo atvyks Dr. Audrius Šimaitis. Pranešimo pavadinimas ‘Sveikatos apsaugos reforma: kodėl eukaliptai negali gyventi be gaisrų?’. Pranešimo turinys – sveikatos apsaugos reformos plano pasiūlymas. Visą pranešimą ir šiandien galima pažiūrėti internertiniu adresu www.rezidenturaklaipedoje.com .

Medicinos frontuose antiagitacija iki šiol buvo negirdėtas reiškinys – tai buvo neabejotina naujovė ir visiškai naujas reiškinys. Lietuvos gydytoju sąjungos Prezidentas kviečia visus neatvykti į konferenciją.

O gal tai sapnas, fantazija, miražas? Žmogus laksto po beveik visas valstybines institucijas ir agituoja prieš konferenciją. Taip, tai turbūt  sapnas. Tame sapne aš susitinku su Šerloku Holmsu. Šalia  manęs stovi ne tik jis, bet ir mano kolega daktaras Vatsonas.

Šerlokas Holmsas gudriai šypsosi ir tyli, o mano kolega daktaras Vatsonas tyliai į ausį kužda: jūs klausėte , kas jis toks. Šerlokas Holmsas mano, kad jis yra pirmas žmogus, patikėjęs reforma.

Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyveni­mas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duo­nos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliaci­jos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisie­kimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pa­žanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri­botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau­kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan­tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri­kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.

Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad val­stybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklau­sė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.

Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūri­mas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės sant­varkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvo­ja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultū­ros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobu­linimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis. •• Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kul­tūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sok­rato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Au­gustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąs­tytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmo­nių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpa­vusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.

Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytie­tiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabu­mai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis me­dikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasau­lio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka vie­šai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objek­tyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.

Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktie­ji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.

Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezul­tatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietu­vių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.

Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išei­vijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas sa­vybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietu­vos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.

Draugas”, 1993, birželio 18

Hierarchinės struktūros egzistavimas sudaro sąlygas egzistuoti ir kitai institucijai, kurios apibūdinimo nerasime nei vienoje knygoje   ar Sveikatos apsaugos ministerijos ataskaitose. Tai – pilkojo kardinolo institucija.

Norint suvokti, kas tai yra pilkasis kardinolas, reikia, visų pirma, išsiaiškinti,  kas tai yra korupcija. Atsiverskime Vikipediją. Pagal  Vikipediją,  tai piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Korupcija galima visose visuomenės gyvenimo srityse, kur asmens galia grįsta visuomenės pasitikėjimu. Dažniausiai pasitaikančios korupcijos formos : kyšininkavimas, sukčiavimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, prekyba įtaka ir t.t.

Medicinoje, turbūt, kaip ir visoje visuomenėje, vyrauja nuostata, kad  norint ko nors pasiekti būtinos protekcijos bei giminystės ar kitokie ryšiai.  Šis įsikerojęs mąstymas  reiškia vieną  tik dalyką : žmogus ieško arba giminystės ryšių, arba partinio užnugario, arba tiesiog išanalizuoja situaciją ir išsiaiškina, kam ir kaip perduoti lauknešėlį, kad pasiektų vieną ar kitą tikslą. Laiko ir jėgų tobulinti žmogiškąsias bei dalykines savybes, apmąstyti  savo klaidas, iš jų mokytis, po truputį tobulėti ir taip iš lėto stumtis į priekį nebelieka. Susikūręs tokią gyvenimo filosofiją,  asmuo nejučia sugriauna  žmonių tarpusavio santykių pagrindą – pasitikėjimą.

Žmonių, kuriais jis gali pasitikėti, ratas, (o pasitikėti jis gali tik tais , kurie elgiasi ir mąsto taip, kaip jis pats) siaurėja.  Tame  rate visada atsiranda ‘gudruoliai (-ės)’ – ribotų sugebėjimų asmenys, kurios savo ribotumą suvokia labai gerai. Puikiai  savo trūkumą suvokdami, visgi,  genialiai jį slepia nuo aplinkinių.

Nesugebėdami patys pasiekti visuomenės pripažinimo, jie suvokia, kad  trumpiausias kelias į trokštamą pripažinimą –  tiesioginis manipuliavimas tais, kurie gali padėti kilti  karjeros laiptais. Tokie  individai suartėja su vyriausiais gydytojais, jaučiančiais savo silpnumą ir bejėgiškumą bei reikalingais patarėjų.  Tačiau ribotų gebėjimų asmenims reikia tik tokių, kurie tenkintų jų slaptus ir savanaudiškus sumanymus. Patarėjai savaime nėra blogas dalykas, bet tik tada, kai asmenybė  stipri ir sugeba atskirti, kurie patarimai atitinka jos principus,  įsitikinimus ir filosofiją. Pilkojo kardinolo atveju  patarimas tampa faktiškai įsakymu ir juos vyriausias gydytojas turi vykdyti besąlygiškai. Jis tai daro savo vardu, o pilkasis kardinolas tyliai sėdi kampe, trina rankas ir toliau rezga planus, kaip valdyti pilkąją ‘neišmanančiųjų masę.’

Priklausomai nuo “karaliaus” poreikių ir keistų sumanymų bei asmeninio gyvenimo ypatumų pilkojo kardinolo instituciją gali užimti skirtingos asmenybės : kaskart šiame  nematomame poste gali būti vis kitas žmogus. Tarkime, jei kažkokiu gyvenimo laikotarpiu reikėjo itin  svarbių ryšių, tą vietą užims žmogus,  padėjęs šiuos ryšius užmegzti. Jei vadovui reikėjo disertacijos ir vienas iš pavaldinių ją parašė, kuriam laikui pilkojo kardinolo postą užims šis  žmogus. Jei vadovas (-ė) turi silpnybę priešingai lyčiai, šį postą taip pat gali užimti gražuolė (gražuolis). Įvairiaspalvės asmenybės gali turėti ir du pilkuosius generolus, kiekvienas iš jų savaip atlikinėja savo unikalią misiją.

Tol, kol “karalius” jausis silpnas, pilkojo kardinolo postas  neliks neužimtas. Ir vieši konkursai į šį postą niekada nebus skelbiami.

Buvau pirmosios  rezidentūros kartos atstovas.  Žmonės, kurie įvedė rezidentūrą Lietuvoje, mums pasakojo apie tai, kaip gerai rezidentūra, kiek daug rezidentai  dirba ir kokie jie  svarbūs ligoninėse. Svarbiausia – ji ateina iš mūsų taip ilgai siektų Vakarų. Besąlygiškai tikėjau savo mokytojais ir nė  kiek neabejojau, kad kartu su rezidentūros įvedimu bus įgyvendinti pokyčiai, kurie leis naujai rezidentų kartai sklandžiai integruotis į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos mediciną.
Deja,  prasidėjus rezidentūrai susidūrėme su visai kita realybe. Tiesiog buvome įmesti į senųjų ir, kaip laikas parodė, itin giliai įsišaknijusių  bei tvirtai nusistovėjusių  mąstysenos stereotipų liūną. Jame   buvome grūdinami tiesioginiais išbandymais, kurie vadinasi ‘įmesime juos į tą prūdą – įdomu, išplauks ar neišplauks’. Apmąstydamas situaciją  iš laiko  perspektyvos tik dabar pradedu suvokti, kad tie, kurie įvedinėjo rezidentūrą, neturėjo nė mažiausio suvokimo apie tai, kas tai yra.  Vienintelis  dalykas, kurie jie buvo matę kelių komandiruočių į užsienį metu -  faktas, kad rezidentūra egzistuoja.
Tik vėliau,  įgijęs patirties Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje, suvokiau, kaip smarkiai  Lietuva  atsilikusi ir kiek daug nepadaryta per tuos 20 nepriklausomybės metų. Būtent tada nusprendžiau, kad daugiau nebetylėsiu. Tačiau ką daryti? Kaip netylėti? Gimė idėja – tiesiog dalintis mintimis su visais. Pasirodė pirmasis straipsnis, po kurio kai kurie kolegos  iš Lietuvos klausė, kam aš tai rašau?  Kam to reikia? Atsakymo į šį klausimą nežinojau, žinojau vieną dalyką – tylėti nenoriu. Rašiau toliau.
Visi tie rašiniai atrodė kaip šauksmas tyruose, kur garsas sklinda tik viena kryptimi. Tačiau vieną gūdų žiemos vakarą, naršydamas internete, radau nedidelės rezidentų grupės įkurtą internetinę svetainę, kurioje buvo išspausdinti visi mano straipsniai. Visą naktį negalėjau užmigti. Aidas grįžo ir grįžo su tokia jėga, kurią sunku  suvokti ir  net  sunku įsivaizduoti. Jauni, sistemos nesugadinti, žmonės skaito šiuos straipsnius. Jie ne tik skaito, bet ir veikia, siekia pokyčių. Tą naktį supratau, kad netylėjimas visada atlyginamas. Atlygio vertė yra neįkainojama: pokyčių džiaugsmas, naujų vertybių  gimimas. Juk patys svarbiausi pokyčiai įvyksta dažniausiai mums net nepastebint – kaip akimi nematomas gemalas, užsimezgantis motinos įsčiose. Tą naktį supratau – Lietuvos medicina  turi ateitį.
Tereikėjo dviejų mėnesių, kad mes susitiktume. 2005 metų gegužės 5 dieną rezidentai surengė apskritą stalą, kurio diskusijose dalyvavo apie 20 rezidentų, trys gydytojai iš Lietuvos ir aš. Tuo metu Seimas rengė įstatymą, pagal kurį  daugelis rezidentų   būtų turėję  susimokėti už mokslus. Šis įstatymas Lietuvos mediciną būtų bloškęs į Europoje ir pasaulyje neregėtas žemumas. Kad už tai, jog tu dirbi darbą, kurį tau suteikia valstybė,  tektų susimokėti –  tokios koncepcijos nepajėgė sugalvoti  net  Balio Sruogos herojai.
Vienas iš diskusijų klausimų ir buvo, ką daryti bei kaip veikti toliau. Grįžęs iš pasitarimo galvojau, kuo aš galėčiau prisidėti. Atsiminiau, kad telefoninės teisės  įprotis Lietuvoje yra dar labai gajus. Tačiau neturiu jokių ryšių bei pažįstamų nei Seime, nei ministerijoje. Tuomet pagalvojau: ,,Esu nepriklausomos Lietuvos pilietis, todėl nejaugi  neturiu teisės paskambinti Seimo  Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui ir tiesiog su juo pasikalbėti?”
Tikėjausi produktyvios diskusijos, tačiau pokalbis buvo labai sunkus: išklausiau  monologą apie tai, kiek daug valstybė daro gydytojų labui, apie nuostabų rezidentūros projektą. Vėliau ši trumpa įžanga perėjo į esminę pokalbio fazę – patriotizmo pamoką. Man buvo išaiškinta, kad Lietuvoje labai sparčiai gerėja gydytojų situacija, atlyginimai labai geri (tiesa, jie geri tik tada, kai dirbama dviem etatais –  16 valandų per dieną). Mano pašnekovas, nepalikdamas pauzių įsiterpti, trumpai ir drūtai apibendrino diskusiją: reikia būti patriotu ir grižti į Lietuvą …. įdomus ir kiek netikėtas ‘diskusijos’ posūkis – tiesiai į moralines aukštumas.
Atsakiau taip pat trumpai: “Jums tapti patriotu yra daug lengviau – tereikia nutraukti reformą, kurią pradėjote.” Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Ragelyje nebeliko pašnekovo balso – tik įkyrus pypsėjimas.
Iš pradžių pagalvojau, kad pašnekovas labai supyko, tačiau tik po dviejų savaičių, kai  Seimas nutraukė įstatymo svarstymus supratau, kad mūsų pokalbis baigėsi labai produktyviai. Lietuvos patriotų gretas papildė naujas narys. Juo tapo Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas p. Anatanas Matulas.

Dabartinė Lietuvos valdžia primena žmogų, kuris šoko nuo pastato iš 110 aukšto. Krisdamas pro 80 aukštą, jis su­šuko: „Kol kas viskas gerai”. Kai šį anekdotą pakartojau svečiui iš Lietuvos, šis atsakė: „Žinoma, kad jiems viskas labai gerai. Jiems tikrai labai gerai ir jie net nepastebi, kaip smunka kitų gyvenimo lygis “. Šie žmonės 50 metų kartojo komunistų melą, kad viskas gerėja, klesti ekonomika ir kad greitai sulauksime šviesaus rytojaus, kai visi bus labai paten­kinti. Deja, komunistų propaganda atsimušė į kietą tikrovę, ir Sąjunga subyrėjo.

Gal teisingiau būtų pasakyti, kad Lietuvos biurokratai sėdi prie lango, esančio 80 aukšte ir, matydami kaip invali­dai, pensininkai ir ūkininkai krenta žemyn, šaukia: „Nesirū­pinkite, kol kas viskas gerai”. Arba pasuka savo stalą, kad \ langą sėdėtų nugara.

Kai kas manęs klausia, kodėl aš taip piktai rašau apie Lietuvos gydytojus. Atsakau, kad aš rašau ne apie Lietuvos gydytojus, o apie sovietinę medicinos sistemą ir jos narius. Aš šiu žmonių klausiu, kodėl iie nepvksta matvdami, kaip visai bereikalingai žalojami ir marinami naujagimiai, pras­tu ir nehigienišku gydymu kankinami pacientai, kad gydy­tojai nesistengia įvesti vakarietiškos gydymo sistemos ir lai­kosi rytietiškos kyšių sistemos. Net dauguma tų vaikų, ku­riuos matome Čikagoje, gydomų „Vaikų vilties”, čia atsira­do dėl šių gydytojų klaidų, nemokšiškumo arba abejingumo.

Kristus supyko, pagriebė virvę ir išvijo pirklius iš savo tėvų namų. Ar panašiai ir krikščionys neprivalėtų iš ligoni­nių išvyti tuos gydytojus, kurie negydo, bet pirmiausia žiūri savo pelno? Negana rūpintis labdara. Visi turime siekti, kad visuomenės pinigai būtų panaudoti teisingai ir kad sovie­tinė medicinos sistema būtų pakeista, reformuota. Tačiau Lietuvos žmonės to nedaro ir net nesidomi.

Amerikietis verslininkas, gerai išstudijavęs Lietuvos rin­ką, man pasakė, kad medicinos reforma nėra tarp 10 svar­biausių Lietuvos žmonėms dalykų. Lietuviai mato, kad ne­mokamos medicinos lygis smarkiai krenta, bet nenori pagal­voti, kas bus tada, kai jis atsimuš į grindinį. Jie nenori netekti nemokamos medicinos iliuzijos. Visuomenės elitas pasiguo­džia, kad jie sau ir savo šeimai nusipirks geresnę mediciną per pažintis ir kyšius.

Kyšių davimas reiškia gydymąsi kitų sąskaita, nes defi­citiniai vaistai ir technologija atimami iš tų, kurie nepajėgia susimokėti „po stalu”. Kyšio davimas gydytojui yra neetiš­kas veiksmas, kuris palaiko sovietinę mediciną ir pakerta kelią reformoms.

Žodis Lietuvos žmonėms. Medicinos sistemos reformas bu­vo galima vykdyti prieš 5 metus. Apie tikrą reformą dar net nėra kalbama. Taigi garantuoju, kad per ateinantį penkme­tį kas nors iš jūsų šeimos – žmona, vyras, vaikas ar seneliai beprasmiškai nukentės nuo sovietinės medicinos trūkumų. Jūs gailėsitės, guositės ir galbūt kaltinsite prastas sąlygas.

Tačiau aš iš anksto pasakysiu, kad dalis kaltės teks ir jums, nes jūsų atstovai nesirūpino medicinos pažanga.

Vyr. gydytojai sakys: „Pinigų, pinigų, duokite mums pi­nigų ir pasieksime Vakarų lygi”. Tai neteisybė. Prieš metus lietuvių katalikų labdarių sąjunga suorganizavo kompaniją padėti Žemaitijai įsteigti lęšių sodinimo operacinę. Ameri­kos lietuviai paaukojo 2 000 dolerių mikrochirurginiams in­strumentams įsigyti, Amerikos Vaistų bendrovės – lęšių ir medikamentų už 10 000 dolerių. Lietuvos Sveikatos apsau­gos ministras Jurgis Brėdikis oficialiai sutiko remti šį pro­jektą, parūpinti mikroskopą ir paruošti gydytojus. Jau metai prabėgo, o pirmasis lęšis Klaipėdos ligoninėje dar nebuvo įsodintas. Matyt, Kauno monopolis nenori prarasti turtingų klaipėdiečių pacientų.

Kitas pavyzdys. Šiuo metu BALFas Čikagoje planuoja pasikviesti 7 metų mergaitę transplantuoti rageną. Kelionės ir ligoninės išlaidos viršys 4 000 dolerių. Kodėl ši operacija negali būti atlikta Lietuvoje? Todėl, kad lietuviai nesuorga­nizavo akių „banko”. Tai ne pinigų klausimas, reikia tik no­ro. Lyg niekam nerūpi, kad lietuviai beprasmiškai apanka.

Gerai, kad Lietuvos valdžia apgailestavo dėl žydų žudymo II pasaulinio karo metais. Būtų gerai, kad taip pat apgailes­tautų dėl nekaltų žmonių žudymo komunizmo vardu. Bū­tų dar geriau, jei apgailestautų ir uždraustų masinius abor­tus, kurie turbūt nužudė daugiau lietuvių negu fašistai ir komunistai kartu. Ir tai vyksta šiomis dienomis. Nemanau, kad įmanoma tikra medicinos reforma, kol į žmogų žiūrima kaip į gyvulį, kurį galima skersti ligoninėje. Kad būtų refor­muota medicina, Lietuvoje turi radikaliai pasikeisti pažiūra į žmogų, į darbą, į visuomeninę atsakomybę. Toks procesas paprastai vyksta labai lėtai. Greitas pasikeitimas reikalautų tikro stebuklo. O iki tol liūdnai stebėsime, kain sveikatos rodikliai krinta vis žemiau, žemiau ir atsitrenkia į visišką jai abejingumą.